Pakėliau galvą – už statybinę organizaciją reklamuojančios tvorelės matėsi apgriautas namas, tiksliau, namo dalis: į gatvę žvelgianti siena jau buvo nugriauta, tačiau viduje matėsi visos pertvaros, laiptai, viename aukšte pamačiau netgi tebekabantį seną šviestuvą. O štai ant sienos trečiajame aukšte buvo likęs telefono aparatas. Ir jis nesiliaudamas skambėjo.
Apsižvalgiau. Tokiais atvejais žmonės visuomet apsižvalgo ir ne visada gali suprasti, kodėl – ar jie nori patarimo, padrąsinimo, ar atvirkščiai – žvalgosi norėdami įsitikinti, kad liudytojų nebus. Tarsi ketintų padaryt kažką, kas nelegalu ar draudžiama. Aplink nesimatė nė gyvos dvasios, ir vienintelis priešais namą stypsantis žibintas buvo sudaužytas.
Įsmukau pro tvoros plyšį, įvertinau situaciją – namo durų jau nebuvo, o prieblandoje dūluojantys šiukšlėmis padengti laiptai kvietė kopti aukštyn. Dar sykį pažiūrėjau aukštyn. Iš tos vietos, kur stovėjau, telefono aparato nebesimatė, tačiau jo garsas vis dar virpino melancholišką rudens popietės orą.
Likimas kartais būna maloningas – tokių jo malonių dėka gyvenime pavyksta sutikti įdomių žmonių. Kartą teko kalbėtis su lietuvių poetu, po Antrojo pasaulinio karo gyvenančiu emigracijoje. Šnekėjomės apie pokario Europą, regis, Berlyną, ir aš prisiminiau kitą poetą, jo jaunystės bičiulį, kuris pasakojo tokį epizodą: jis klaidžiojęs po vakarinį pokario Berlyną ir staiga, kažkur aukštai išgirdęs grojant pianiną.
Bomba buvo nurėžusi dalį namo, o tuose griuvėsiuose, kažkelintame aukšte sėdėjo žmogus ir grojo pianinu. Pašnekovas skeptiškai reagavo į šį pasakojimą. Esą, tai greičiausiai būsiąs anekdotas, beletristinis, o ne dokumentinis pasakojimas, kadangi vokiečiai net ir pasibaigus karui neprarado potraukio tvarkai ir tokį naktinį grojiką griuvėsiuose būtų iš karto nukėlę žemėn. Jo paties saugumo labui.
Prisiminiau šią istoriją jau lipdamas laiptais. Telefonas ne pianinas, bet vis dėlto.
Ant laiptų gulėjo įvairiausi buities apyvokos daiktai – indai, žaislai, seni batai, mėtėsi skudurai, konservų dėžutės, tušti buteliai, šukės. Ėjau į priekį kone apgraibomis, nes temo kur kas greičiau, nei tikėjausi, ir vienintelis patikimas mano orientyras buvo nesiliaujantis skambėti telefonas.
Jau baigdamas lipti trečiajame aukšte pajutau, kad laiptai tarsi susiūbavo. Gyslomis ūžtelėjo karštis, paskui pašiurpo nugara. Velniai mane griebtų, ko aš čia, tuojau visas šis namas subyrės kaip kortų namelis, ir...
Kuo arčiau buvau skambančio aparato, tuo labiau jautėsi kontrastas tarp nemalonios netvarkos, chaoso ir to beveik jaukaus čirškimo. Tarsi tai būtų ne telefonas, o užmirštas naminis gyvūnas, paukštukas narvelyje, gyvybės balsas, kurį reikia paleisti į laisvę.
Pagavau save karštligiškai kuriantį motyvus, kodėl staiga puoliau į tą skambėjimą. Poelgis atrodė pakankamai kvailas, bet nebegalėjau sustot. Ir Napoleonas, ir Hitleris, pagaliau net ir Aleksandras Makedonietis žinojo, kad jų ambicijos užkariauti pasaulį yra kvailystė, tačiau vieną sykį leptelėję, jie nebegalėdavo pasukt atgal pusiaukelėje.
Atsargiai statydamas kojas braškančiomis parketlentėmis perėjau kambarį. Matyt, čia būta svetainės – prie vienos sienos buvo tamsesnė pailga dėmė, prie kitos, priešingoje kambario pusėje – mažesnė, kvadratinė. Paprastai taip, vienas priešais kitą stovi sofa ir televizorius. Gali būti, kad ten ir nebuvo jokių dėmių – tamsa tirštėjo ir akys galėjo paklusti įvairiausioms šešėlių išdarinėjamoms figūroms, prisitaikyti prie laikinų jų formų.
Ko aš tikėjausi, ko apskritai žmonės tikisi iš šio gyvenimo, šio keisto pasaulio, susitikimų su kitais žmonėmis? Aišku viena, niekas nenori nusivilti. Mes visada norime patirti ką nors tokio, ką mažų mažiausiai galėtume pavadinti malonumu.
Aparatas atrodė pakenčiamai, ypač ragelis – toks beveik antikvarinis, su didelėmis kalbėjimo ir klausymosi kriauklėmis, padėtas ant blizgančių šakučių. Pakėliau ragelį kone virpėdamas iš jaudulio – tuojau patirsiu ką nors tokio, kas pakeis mano gyvenimą, apvers viską aukštyn kojom ir panašiai. Juk anksčiau ar vėliau tas gyvenimas virsta rutina, nuobodybe, našta, tarsi tu ir tavo gyvenimas būtų atskiri dalykai, netgi ne itin ir susiję. Maža kas ten įrašyta tavo pase ir Mokesčių inspekcijos registruose.
Aš turėjau laiko. Turėjau begalę laiko apmąstyti įvairiausius variantus: atsiliepia mirtinai serganti močiutė, kuriai skubiai reikia vaistų, o aš negaliu jai padėti... Skambina lenkas iš Varšuvos, jis ketina atvykti aplankyti tolimų giminaičių ir prašo perduoti, kad jie jį pasitiktų, nes jis nežino, kur jie gyvena, jis neturi jokios informacijos, išskyrus šį telefono numerį, ir aš jam negaliu padėti... Skambina moteris, kurios balsas švelnus ir minkštas kaip Birmos katės žingsniai...
Kokių tik kliedesių neateina į galvą, kai patenki į tokią sapno būseną. Tu sapnuoji, kad esi patekęs į keblią situaciją, ir tuojau ketini pabusti, kad situacija pasikeistų, bloga savijauta dingtų, tačiau staiga suvoki, kad pabusti negali, nes tai ne sapnas, o sumauta realybė.
Aš pakėliau griuvėsiuose vienišai skambantį telefono ragelį ir neišgirdau ten nieko, išskyrus neaiškų šnypštimą ir traškesį. Ir tuo mano nusivylimai tik prasidėjo. Grįždamas atgal prie laiptų įmyniau į kažką minkštą ir švelnų. Žinoma, ne į moters balsą, velniai mane griebtų. Nežinau, kodėl, bet tamsoje žmogaus mėšlas dvokia kur kas stipriau.
Priėjęs prie laiptų, dar sykį pasielgiau neapdairiai. Keletą sykių trinktelėjau koja bandydamas laiptų patikimumą. Kadangi treptelėjau ta pačia koja, kuria buvau įmynęs į žmogšūdį, gali būti, kad tokiu būdu norėjau išreikšti savo apmaudą ir panašiai.
Koks skirtumas, ko aš norėjau – laiptų sekcija staiga su bildesiu prasmego tamsoje, o aš likau stovėt ant bedugnės krašto su komiškai iškelta koja ir į užkulnius nusmukusia širdim. Mano laimėjimas buvo labai dviprasmiškas: viena vertus, galėjau džiūgauti, kad apsidraudęs išvengiau mirties ar bent jau sunkių sužalojimų krisdamas kartu su laiptais. Antra vertus, jei ne tas kvailas trepsėjimas, būčiau ramiai nulipęs žemyn ir grįžęs į tolydžio vis jaukesniais tampančius namus.
Iš pradžių bandžiau šauktis pagalbos, bet greitai lioviausi. Ir ne dėlto, kad tai būtų visiškai beviltiška. Po keleto šūktelėjimų mane apėmė nemaloni, beveik aitriai graužianti gėda – ką pasakyčiau žmogui, kuris atsilieptų į mano šauksmą? Kaip pasiteisinčiau čia pakliuvęs? Nusprendžiau laukti ryto ir kaip nors nusigauti ant žemės savo jėgom.
Koks tai keistas jausmas: būti žemėje ir negalėti patekti ant žemės! Joks ateivis iš kitų planetų to negalėtų suprasti.
Ne tik ateivis – policijos pareigūnas, aplankęs mane ligoninėje, taip pat nesuprato, kodėl toks, atrodytų, vidutinio padorumo pilietis, ne narkomanas, ne asocialus, nė karto nebuvęs policijos įskaitoje lindo į seną namą vagiliauti. Buvau palaikytas vagim. Ir ne šiaip vagim, o vagišium nevykėliu. Pasirodo, pro tą nugriautąją pusę buvo galima prasibrauti iki dar gyvenamų butų, ir smulkūs nenaudėliai tokiu būdu naudodavosi.
Buvau palaikytas vienu iš jų, kažkokios Senamiestyje tuo metu siautėjusios gaujos nariu, ir, kadangi nenorėjau išduoti savo bendrų, visa atsakomybė teks man.
Ką galėjau pasakyt policininkui? Kad norėjau atsiliepti telefonu, kuris neveikia, kuris net nebeturėjo skridinio su skaičiais, kad būtų galima pamėginti užmegzti atgalinį ryšį? Norėjau patirt nepaaiškinamą malonumą, nuotykį, kuris prasideda štai taip, suskambus telefonui griuvėsiuose ir... ir taip tragiškai baigiasi, be jokio malonumo, vien tik nuoskaudos, žaizdos ir pažeminimas. Ir kad telefono ragelį, kurį rado mano krepšyje, pasiėmiau tik prisiminimui apie vienišą, griuvėsiuose pasiklydusį skambutį.
Pareigūnų nedomina sentimentai, jiems svarbūs tik faktai.
Na, o apie tai, kad paryčiais vis dėlto neiškenčiau ir švintant bandžiau nušokti iš trečiojo aukšto į antrojo aikštelę, kluptelėjau, susilaužiau blauzdikaulį ir kone praradusį sąmonę, vaitojantį ir kliedintį mane aptiko savo pabėgusios katės ieškanti moteris, pasakot lyg ir nebereikia. Beje, jos balsas buvo nuostabus, akimirksnį man pasirodė, kad jis eina tiesiog man per širdį minkštom šiltom letenytėm.
Reiktų padėkoti jai, pakviesti kavos ir panašiai. Jei ne ji, nežinia kuo man būtų pasibaigę. Reiktų, be abejo. Galbūt kaip tik ji ir buvo skambučio misija, kaip tik dėl šio susitikimo tas beviltiškas čirškimas tyruose pašaukė mane, nutrenkė į kančios ir gėdos pragarus, kad pakilčiau iš jų tiesiai į malonumų dangų, bet... Kaip aš ją surasiu? Aš juk net nepaprašiau jos telefono numerio.