Menamas stabilumas Lietuvoje šiais metais mokesčių mokėtojams kainavo beveik dešimt milijardų litų naujų skolų. Dar didesnę sumą žadama skolintis kitais metais. Dėl šio beprotiško valdžios skolinimosi tikriausiai jau nuo 2011 metų mums visiems teks mokėti didesnius mokesčius. Matyt, sulauksime ir naujų, taip pat ir senokai žadamo nekilnojamojo turto mokesčio.
Ši Vyriausybė, kovodama su krize, paprasčiausiai perėmė skolinimosi estafetę iš privataus sektoriaus, ką skatino ir iš ko gyveno dvi ankstesnės šalies vyriausybės. Kol kas iš esmės tai ir yra valdančiosios koalicijos kovos su krize ir valstybės finansų stabilumo užtikrinimo programa. Žiūrėkite reportažą.
Tiesa, dar buvo ir nelemtoji mokesčių „reforma“. Tačiau tikrai ne ji sukėlė krizę. Krizės priežastys - kelerius metus vykusi didžiulė skandinaviškų pinigų injekcija į neproduktyvius ekonomikos sektorius, neefektyvus ES paramos lėšų panaudojimas, išpūstas nekilnojamojo turto burbulas ir nusikalstamas tuomečių valdžios institucijų negebėjimas dalį laikinų infliacinių pajamų atidėti ateičiai.
Opozicinės partijos pagaliau pasiūlė savo krizės įveikimo programas. Bet nors jose yra viena kita racionali mintis, tačiau vis dėlto trūksta sisteminio požiūrio. Taip pat nėra ir bent kiek nuodugnesnės krizės priežasčių analizės, be ko neįmanoma parengti tinkamo krizės įveikimo plano.
Atrodo, kad nei valdantieji, nei opozicijoje esantys politikai iki galo nesuvokia viso spektro esminių problemų. Tik bandant jas visas spręsti galima tikėtis įveikti krizę ir užkirsti kelią panašioms negandoms ateityje.
Viena svarbiausių problemų - vis dar pernelyg aukštas kainų lygis. Privataus sektoriaus ir valdžios biudžetų pajamos smuko 20-30 proc., tačiau būtiniausių prekių ir paslaugų kainos nesumažėjo. Tai liudija ir vartojimo kainų indeksas, kuris šių metų lapkritį vis dar buvo didesnis nei prieš metus.
Matyt, kainoms nelemta mažėti ir kitais metais. Priežastys visiems puikiai žinomos - atsinaujinusios energetikos, maisto ir kitų išteklių brangimo pasaulyje tendencijos, elektros kainų didėjimas dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo ir įsisenėjęs monopolinių bei oligopolinių darinių šalyje dominavimas.
Ypač skaudžiai ši kainų problema smogs kitais metais, kai neišvengiamai sumažės pensijos ir kitos socialinės išmokos. Suprantama, toliau augantis nedarbas šalyje taip pat prisidės prie šios problemos gilėjimo. Jeigu nesumažės būtiniausių prekių - maisto, vaistų ir komunalinių paslaugų kainos - smarkiai išaugs skurstančiųjų skaičius ir toliau didės socialinė bei politinė įtampa šalyje.
Kita problema – komercinių bankų paskolų portfelio mažėjimas. Būtina užtikrinti, kad bankai kuo greičiau susitvarkytų su blogomis paskolomis, pasididintų kapitalą ir vėl imtų skolinti, nukreipdami lėšas į produktyvius ekonomikos segmentus.
Tačiau Vyriausybė neturi realių svertų paveikti komercinių bankų vykdomos rizikos vertinimo ir skolinimo politikos. Būtent komercinių bankų paskolų portfelio susitraukimas ir yra svarbiausias šios krizės komponentas. Vyriausybė priversta galynėtis su šio proceso padariniais - įmonių bankrotais bei nedarbu ir netgi būti pasirengusi pagelbėti bankams, jei šie nesugebės patys išspręsti savo problemų.
Lietuvos bankas privalėjo užkirsti kelią beprotiškam paskolų portfelio augimui 2005-2007 metais, tačiau to nepadarė. Šiemet jis turėjo užtikrinti, kad visi bankai konservatyviai įvertintų blogas paskolas, suformuotų joms pakankamus atidėjinius ir atliktų pusės metų auditą. Atlikti šiuos veiksmus Lietuvą ne kartą ragino ir Tarptautinis valiutos fondas, tačiau tai taip ir nebuvo padaryta.
Seimas turėtų aktyviau dalyvauti komercinių bankų sistemos ir paties Lietuvos banko priežiūroje, tačiau neatrodo, kad jis sugebėtų tai kompetetingai daryti.
Valdžios institucijų kompetencijos stoka – taip pat labai rimta problema, kuri trukdo efektyviai kovoti su krize.
Dar viena problema - sparti šešėlinės ekonomikos plėtra. Mokantys mokesčius apkraunami vis didesne našta, o veikiantys šešėlyje naudojasi viešuoju sektoriumi, kurį finansuoja vis mažesnis mokesčių mokėtojų skaičius. Vyriausybė lyg ir parengė mokesčių surinkimo užtikrinimo ir šešėlinės ekonomikos plėtros prevencijos priemonių planą, tačiau kol kas neaiškus nei jo turinys, nei kada šios priemonės pradės veikti.
Pats viešasis sektorius yra išpūstas ir neefektyvus. Tai - ne tik didžiulė kliūtis, įveikiant krizę, tačiau ir sunkus akmuo, kurį mokesčių mokėtojai priversti ridenti jau daugelį metų. Neatlikus viešojo sektoriaus pertvarkos mums ne tik nepavyks susidoroti su krize, nesugebėsime jo finansuoti ateityje, o mūsų ekonomika ir visa valstybė bus nekonkurencinga šiais intensyvios globalizacijos laikais.
Keturios viešojo sektoriaus sritys – socialinė rūpyba bei draudimas, sveikatos apsauga, švietimas ir visų lygių biurokratija yra tarsi keturios juodosios skylės, kurios sugeria visas joms skiriamas drastiškai mažėjančias mokesčių mokėtojų ir skolintas lėšas. Tai nereiškia, kad šių sektorių nereikia ar jų galima atsisakyti. Paprasčiausiai jie turi būti efektyviai valdomi esamų finansinių išteklių ribose.
Pavyzdžiui, visi sutaria, kad socialinės rūpybos ir draudimo sistema turi būti pertvarkyta. Tačiau valdančioji koalicija per metus visiškai nieko nepadarė. Šios srities ministrų kaita metų viduryje – nerimtas pasiteisinimas. Ko laukiama? Stebuklo, naujo „aukso amžiaus“, kai ekonomika vėl ims augti po 9-10 proc. per metus ir viskas savaime „susitvarkys“?
Yra ir daugiau problemų - nevaldoma darbo jėgos migracija, finansinė priklausomybė nuo išorės kapitalo ir ES paramos lėšų bei neefektyvus jų panaudojimas, visiems įgrisusi, tačiau kitais metais dar labiau išaugsianti energetinė priklausomybė. Jas taip pat būtina spręsti, siekiant užtikrinti didesnį stabilumą ateityje ir užkertant kelią kitoms krizėms.
Taigi, bet kuri krizės įveikimo programa turėtų apimti čia išvardytų ir kitų esminių problemų sprendimo būdus. Kita vertus, įvardyti problemas - tik pirmas žingsnis.
Kur kas sunkiau priimti ryžtingus ir racionalius sprendimus bei juos įgyvendinti. Tačiau bet kurią krizės įveikimo programą pradėti būtina nuo tikslios padėties diagnozės ir gero veiksmų plano parengimo.