Vargu ar ką nors labai nustebintų, jei tokios pataisos būtų įregistruotos Seime. Net jei joms būtų pritarta – bent po svarstymo.
Juk tokiais atvejais dabartiniams tautos išrinktiesiems užsiblokuoja smegenys: nesvarbu, už ką balsuoti, svarbu, kad projektą teiktų kuris nors saviškių.
Antai mėginama pažaboti draudikus, uždraudžiant jiems vairuotojų civilinės atsakomybės polisų kainas nustatyti pagal kliento amžių. Seimo nariams nė motais, kad rinkoje tokio kriterijaus kaip ir nebeliko, o beviltiškai pasenusios pataisos parengtos prieš porą metų. Juk jas teikia, pasak socialdemokrato M.Basčio, „kolegos“, įsigilinę į šį reikalą.
Tie patys „kolegos“ rimtais veidais svarsto, ar uždrausti vaikams pasakas apie Kalėdų Senelį arba roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Juk nei pirmojo, nei antrojo egzistavimas moksliškai neįrodytas. Vadinasi, drumsčia jaunus protus.
„Kolegų“ nelieka tik tada, kai kas nors kėsinasi į kanceliarines išlaidas. Svarstant biudžetą – irgi. Koks skirtumas, kiek gaus ir išleis kitąmet valstybė? Svarbiausia – į papildomų išlaidų skiltį įrašyti sunkvežimį asfalto savo rinkimų apygardos keliams užlopyti. Jei tai pavyks „kolegai“, tau, žiūrėk, gali ir nebelikti.
Bet apie biudžetą kalbama tik kartą per metus. O likusį laiką galima gyventi draugiškai: kepti pelėsiais kvepiančius draudimų blynus ar sudarinėti laikinas ir amžinas komisijas.
Jei koks politikos pašalio veikėjas pasiūlys atimti iš moterų balsavimo teisę ar vietoj Konstitucijos grąžinti Lietuvos statutą – irgi greičiausiai atsirastų pritariančiųjų. Juk pasiūlė ne bet kas – įsigilinęs į reikalą „kolega“.