Kuo mažiau darbo ir duonos, tuo teisingesnė valdžia. Kuo teisingesnė
valdžia, tuo daugiau prieš ją stoja priešų. Kuo daugiau prieš valdžią
stoja priešų, tuo karščiau švento keršto šaukiasi A.Kubiliaus gynėjai.
Mūsų reikalas teisus - mes nugalėsim!
Išsinuomojo žmogus 4 metams pusėtiną namą, per naktį entuziastingai
išdaužė jo pertvaras, suniokojo baldus ir radiatorius, o paryčiais
prisiminė, kad remontui neturi ne tik pinigų, bet ir dailidės gebėjimų.
Tuomet pakeverzojo flomasteriu ir virš sulaužytų durų pakabino plakatą „Tai buvo
vienintelis įmanomas būdas išsaugoti namą!“.
Originalu? Neoriginalu. Į kubilizmo teoretikus pretenduojančios mūsų
laikų krupskajos ir bonč brujevičiai stebėtinai tiksliai atkartoja
„Trumpo VKP(b) kurso“ (marksizmo-leninizmo) klišes.
Bolševikai politiką apibrėždavo kaip konfliktą tarp „pažangos jėgų“
(joms, žinoma, vadovavo patys) ir „reakcijos“ (jai vadovavo bolševikų priešai).
Į visuomenę buvo žiūrima kaip į verdantį atskirų grupių antagonizmų
katilą, kuris nenurims tol, kol „bolševikų vadovaujama“ darbininkų klasė
nepasieks galutinės pergalės. Ekonomika buvo sritis, kurioje viešieji
ir privatūs interesai varžėsi norėdami užvaldyti „gamybos priemones“ -
energijos išteklius, transportą, pramonę ir žemės ūkį.
Kuo ilgiau bolševikai vienvaldiškai valdė, tuo labiau stiprėjo klasių kova -
„reakcija“ vis aršiau siekė restauruoti „buržujų ir buožių“ valdžią.
Kėsindamasi sugriauti „teisingus“ bolševikų iškovojimus, „reakcija“
suvienijo visus - „buržuazinius nacionalistus“, verslininkus,
bankininkus ir netgi momento svarbos nesupratusius bolševikų vadus.
Tie, kurie aklai nepaklūsta „vienintelei teisingai politikai“, yra mažų
mažiausiai kapitalistų ir imperialistų nupirkti. Sunaikinti kaip klasę!
Įrašykime žodį „konservatoriai“ vietoj „bolševikai“, papildykime „reakcijos“
apibrėžimą „valdžią puolančiais žurnalistais“ ir pamatysime, kokia skurdžia
ideologine platforma vadovaujasi šių dienų kubilizmo gynėjai.
Bet juk ko gyvenime nebūna - tad gal tai tik atsitiktinis sutapimas?
Gal kubilizmas - iš tiesų vienintelė dabar įmanoma politika?
Jei demokratiją neigtume taip primityviai, kaip tai bando daryti
kubilizmo „nadeždos“, turėtume perimti ir bolševikų „demokratijos“
supratimą. O aniems „demokratija“ reiškė visišką jos priešingybę - prievartinį
žmonių pajungimą valstybei (kilniam tikslui pasiekti), taigi tironiją.
Demokratija nuo „demokratiniu centralizmu“ grįstos tironijos tuo ir
skiriasi, kad čia nuolat vyksta atvira idėjų kova, todėl tokie terminai,
kaip „vienintelė įmanoma politika“, savaime yra anachronizmas. Visiškas
nesusipratimas - ir terminas „valdžios puolimas“. Demokratiška valdžia
ginčijasi su kritikų argumentais, o ne piktinamasi kažkokiu „puolimu“ ar mistika
dvelkiančiu „valdžios vertimu“.
Į klausimą, ar valdžios politika buvo „vienintelė teisinga“, ar ne,
atsakys istorija, o ne egzaltuotos valdžios vyrų moterėlės. Mums
šiuo atveju yra svarbu žinoti, kad laisvas žmogus, kaip ir laisva valstybė,
visada turi bent vieną alternatyvą.
Galvojant priešingai, galima nusiristi iki to, kad 1940 metais Lietuva
taip pat neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik vergiškai nulenkti galvą agresoriui.
Prisiminkime - 1990 metais Vakarų lyderiai mums irgi juk liepė „nepulti
taip baisiai M.Gorbačiovo“, nes jo politika esanti „vienintelė teisinga“.
Lietuva tų „išminčių“ nepaklausė. Ir ačiū Dievui.
Premjeras A.Kubilius turėjo bent dvi savo nevykusios politikos
alternatyvas.
1. Konservatyvi politika. Paremta jo paties lyg ir išpažįstamo
konservatizmo principu, kad negalima imtis jokių reformų, esant bent
menkiausiai abejonei, kad tai neduos visuomenei apčiuopiamos naudos.
Nekeisti mokesčių, tik peržiūrėti valstybės išlaidas. Tokį kelią
rinkosi Lenkija. Ką turime? Lenkija - vienintelė ES iki šiol auganti ekonomika.
2. Liberali ekonominė politika. Paremta mokesčių mažinimo ir lengvatų taikymo
tautos egzistencijai bei tapatybei ypač svarbioms sritims.
Šią alternatyvą ypač aiškiai po Bundestago rinkimų pasirinko Vokietija.
Tai - mažesnės valdžios partijos, laisvųjų demokratų nuopelnas.
Panašiai elgiasi Prancūzija, D.Britanija.
A.Kubilius pasirinko trečiąjį kelią, kurį net socialdemokratiniu
pavadinti būtų per drąsu. Socialistinis kelias su komunizmo apraiškomis.
Kodėl A.Kubilius pasirinko būtent tokį - antikonservatyvų – kelią ir tapo „pažangiu“?
Viena vertus, vadinamosios mokesčių „reformos“ daug kur griebtasi tik tam, kad
konservatoriai galėtų atkeršyti tiems, kurie jiems nepatinka iš principo.
Tarkim, priminė jų teroristinę praeitį.
Bet tai - tik vienas paaiškinimų, kodėl A.Kubilius pasirinko šį keistą kelią,
o dvi liberalų partijos tam lyg veršiai pritarė.
Rimtesnė priežastis – išsigandęs A.Kubilius tiesiog supanikavo, o liberalai
neliberaliai pridėjo į kelnes paskui A.Kubilių, nesavu balsu šaukusį „Dangus griūva!“
Niekas nesako - padėtis prieš metus buvo grėsminga. Latvijoje ką
tik buvo griuvęs „Parex“ bankas, JAV ekonomika ėjo į dugną, o čia dar
skandinavų bankų „ekspertai“ pakišo „Lietuvos gelbėjimo planą“, kuris -
tai dabar net ir bankų „ekspertai“ pripažįsta - buvo bankų gelbėjimo
planas, paremtas visų kitų verslų ir piliečių masiniu skandinimu.
Bet tai kita tema. Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį į faktą, kad ne
už išlaidų mažinimą A.Kubilius didžiausių kritikų yra kalamas prie kryžiaus,
kaip tai bando vaizduoti rypaujančios jo aplinkos „nadeždos“.
Priešingai - jis mušamas už tai, kad realaus išlaidų mažinimo ėmėsi tik
dabar, o iki vasaros vidurio apie išlaidų mažinimą tik pliurpė. Valstybė prarado
brangų laiką, virtusį papildomais skolų milijardais ateities Lietuvai.
Valstybės išlaidas karpyti reikėjo prieš metus, bet tuomet visas garas
nuėjo mokesčių sistemai jaukti, idiotiškam PVM ir akcizų didinimui.
Būtent naktinis mokesčių perversmas labai smarkiai prisidėjo prie to,
kad įplaukos tiek į valstybės, tiek į „Sodros“ biudžetus iškart ėmė
mažėti geometrine progresija. Tai plius Seimo daugumos narių
arogancija, šlykščiai parceliuojamos „parlamentinės išlaidos“, o ne baisusis
„žurnalistų puolimas“ įjungė galingus tautos ir valdžios atskirties svertus.
Bet kaip sakoma, kas buvo - pražuvo. Atrodo, viskas paprasta – tik nelik
klaidoje, ir į tave vėl bus žiūrima kaip į atsakingą politiką.
Kur ten. Bolševikinis mąstymas tuo ir baisus, kad nužudžius 50 mln. žmonių, vis
tiek aiškinama, jog partijos linija buvo iš esmės teisinga. „Esminė valdžios
kryptis yra teisinga“, lyg niekur nieko protina mus kubilizmo bonč brujevičius. Signalas
klykti visiems choru „Valio, draugai“?