Recenziją, neilgai trukus paskui sudorojo šiuose puslapiuose, nerinkdamas žodžių, kolega Vilis Normanas, o dabar jau, žiū, Normaną doroja Rimantas Kmita. Tai kaip manai, skaitytojau, ar galiu aš, Užkalnis, tylėti susispausdęs ir nieko nesakyti? Žinoma, kad ne.
Pirmiausia, kolegė Kristina Sabaliauskaitė yra mano beveik kaimynė: mes abu, skirtingu laiku ir skirtingiems pirkėjams pardavę Lietuvą už 30 sidabrinių (prieš mokesčių atskaitymą), apsigyvenome į vakarus nuo Londono centro, tik Kristina arčiau - jos gyvenimas ir rašymas labiau glamūrinis, jai taip reikia, o aš toliau, nes esu senesnis, man reikia ramesnės aplinkos ir mano priemiestyje daugiau mėsainių ir dešrainių užkandinių.
Antra, negaliu tylėti, kai girdžiu Lietuvos Sovietinės Socialistinės Respublikos kultūros tradicijų širdies plakimą. Net kai pareikštas jaunosios kartos recenzenčių lūpomis - vis tiek šlapias, šaltas ir su niekuo nesupainiojamas, kaip daktariška dešra.
Trečia, pats parašiau ir tik ką išleidau knygą apie Angliją (pavadinimo nerašysiu, kad nebūtų reklama, susiraskit patys, taip bus smalsiau). Todėl žiūriu ir stebiuosi, kokios bangos aplink „Silva Rerum“, ir mano nervingai drebanti ranka gniaužiasi į pavydo kumštį: noriu ir aš tokio dėmesio. Taip norėčiau, kad ir mano knygą taip sudirbtų.
Todėl, kad man, nepakančiam ir neapsiplunksnavusiam piemeniui, arogantiškam naujojo chamizmo trubadūrui ir išsišiepusiam bebro šypsena mėsainiui, niekas taip nepakelia nuotaikos, kaip auklėjamojo pobūdžio pamokymai iš žmonių, kurie yra sunerimę dėl mūsų Tikrosios Kultūros likimo.
Minėtosios recenzijos ten iš tiesų net nebūtina visos skaityti: visko pagrindas ten yra sudėtas į vieną sakinį: „Praėjus metams po knygos pasirodymo ir teisėtai ja pasidžiaugus, nebėra tokios būtinybės primygtinai girti ir siūlyti leidinio, kad tik pirktų“.
Čia, viename sakinyje, skaitytojau, sudėta viskas, ką Tau reikia žinoti apie revoliucinės „kultūrininkų“ kategorijos sąmonę.
Jie - revoliucionieriai, nes galvose jiems - pirmiausia vėliavos: „mes“ ir „jie“. Skirtingos barikadų pusės. Visokie ten svarstymai apie tai, ar „Silva Rerum“ yra istorinis romanas, ar ne, išvedžiojimai apie herojų atskleidimą ir temas yra tik nenoriai prikabintas balastas prie pagrindinės minties. O pagrindinė mintis yra tokia - jei knyga Lietuvoje yra sėkmingai parduodama, ji negali būti gera knyga.
Tikrosios Kultūros riteriai su tuo niekada nesutiks. Jie mekens: „Mes, aišku, ne prieš reklamą“. Ir tuojau pridės: „Kas nedaug, tas nesveika“. Ir galiausiai pridurs: „Taip reklamuojant, bet ką galima parduoti, juo labiau, kai tokie gigantai, kaip „Lietuvos rytas“ stovi už nugaros“.
Svarbiausia čia yra paminėti „Lietuvos rytą“, kaip ritualinį keiksmažodį, kaip gėdos žymę. Ne kartą skaičiau atsiliepimuose į savo straipsnius: kai nesutinkantieji jau išsemia paskutinį pagiežos samtį, kai jau aptaria mano snukį, šypseną, asmeninį gyvenimą su visais mitais ir padavimais, kai jau nebeliko ką baisesnio pasakyti, tada lieka paskutinis ginklas. Jis - kaip plaktukas, kuriuo po avarijos reikia išdaužti autobuso langą, kad iš degančios skardos dėžės išsigelbėtų keleiviai: „Taigi, ko norėti - jis Lietrytyje rašo“.
Rašymas „Lietuvos ryte“ žurnalistui ar publicistui, idėjinės Tikrosios Kultūros brigados požiūriu - paskutinis, devintasis pragaro ratas. Tai - užšalęs ežeras, kuriame riaumoja ir iki juosmens įšalęs plaka šešiais sparnais pats Šėtonas, maitodamas trijose burnose baisiausius nusidėjėlius.
Šalia prekybos tinklų ir prekybos centrų, nėra populiarioje mitologijoje kito tokio antikultūrinio blogio, grynesnės prakeikto cinizmo ir idealų išdavystės išraiškos, kaip „Lietuvos rytas“. Prie didžiojo šėtono dar šokuoja ir cypauja mažasis, nelabasis „Stilius“, kurį kultūros veikėjai uždraustų pirmąjį, ne, jau geriau sudegintų miesto aikštėje.
Blizgiųjų tuštučių atvaizdai greta jų verslininkų draugų prie tviskančių automobilių turėtų Tikrosios Kultūros šaukliams būti neįdomūs (tai juk ne jų pasaulis, be to, ir intelekto bei erudicijos požiūriu jie - visai kita lyga). Bet blizgūnai, atvirkščiai, kaip smauglio žvilgsnis triušį, hipnotizuoja mūsų Tikrosios Kultūros veikėjus.
Tikroji Kultūra, juos pamačiusi, praranda kalbos dovaną, kaip negraži paauglė iš kaimo, pamačiusi iš miesto į giminių balių atvykusią išsipusčiusią, susišukavusią ir pribloškiančiai tviskančią giminaitę iš sostinės, dėl kurios tuoj pat ima alpti visi miestelio kavalieriai.
Kai tik atsigauna, Tikroji Kultūra nebegali beveik nieko daugiau kalbėti, tik apie nekenčiamą blizgųjį, spalvingą ir savimi pasitikintį, už pinigus prekiaujantį ir savo knygas reklamuojantį ant viršelių (kaip baisu!) išrinktomis citatomis baisų pasaulį.
Nori žinoti, apie ką iš tikrųjų galvoja Tikrosios Kultūros artojas? Paklausyk jo kalbų.
Kiekviena mažo tiražo ir mažai kam žinoma knyga bus - su pasitenkinimu - lyginama su „išreklamuotu komerciniu šlamštu“, kiekvienas arthauzinis kinas - jie pabrėš - yra „ne tai, ką visi žiūri salėse, valgydami kukurūzus“, kiekvienas poetas būtinai nepamirš pabėdoti, kad jis - ne verslininkas ir ne jo išsišiepusi stačiakrūtė draugė, ir todėl „niekam nereikalingas“.
Ironiška, juokinga, bet Tikrosios Kultūros žmonių atskaitos taškas ir lyginimo skalė - kaip tik tai, ko jie labiausiai nekenčia. Kaip tik tai, ką jie labiausiai niekina. Kaip tik tai, į ką jie labiausiai bijo būti panašūs, bet galiausiai net patys nepastebi, kaip vergiškai jie gyvena pagal anos - prakeiktosios - barikadų pusės taisykles.
Ir recenzentė, negalinti kvapo iš bejėgio pavydo atgauti, žiūrėdama į gerai reklamuotą, gerai perkamą ir su pasimėgavimu skaitomą kitos rašytojos knygą, apsimetėliškai susimenkinanti - „mano rašinėlis tebūnie kaip tas smulkučio šrifto vos įskaitomas tekstelis“ (o kaipgi ne: būtent toks ir yra pasakojimas, užguita bet teisinga bibliotekos peliukė prieš kaustytus negailestingus komercinius aulinius batus, traiškančius viską, kas gyva), pati sau negali prisipažinti, kad ir ji norėtų, jog ir jos kūrybą kas nors taip mėgtų, kad būtų ir ant jos kūrinių antrojo leidimo pagiriamosios citatos, kad ir ją rodytų per televiziją ir kalbintų.
Būtent todėl džiaugiuosi, kad sekasi kolegei rašytojai ir beveik kaimynei Kristinai Sabaliauskaitei, ir kukliai tikiuosi, kad gal ir mano naująją knygą kas nors sudirbs su tokia bejėgiška pseudokultūrine panieka, ir pasibjaurės jos gausia reklama ir pristatymais.
Tada jausiuosi laimingas ir kažką pasiekęs gyvenime.