Londonas: apie skaičius ir žmonių kančias

Kristina Sabaliauskaitė
“Žinoma, žmonės kenčia, bet užtat žiūrėdami į skaičius matome didžiausią augimą Europoje” – pareiškė Lietuvos premjeras BBC eteryje. Galima drąsiai teigti, kad šis pareiškimas “perspjauna” anksčiau buvusias “pirmojo puslapio naujienas” susijusias su Lietuva. Pavyzdžiui – apie prezidentą lakūną, besivyniojantį į tualetinį popierių ar apie nelojalumu valstybei kaltinamą “agurkų karalių”, kandidatuojantį atstovauti Lietuvai Europos Parlamente.
Daugiau nuotraukų (1)
Mat britai – kokia naivi tautelė – vis dar tiki, kad į valdžią išrinktieji parlamento nariai privalo atstovauti jų, piliečių, interesams ir vykdyti savo rinkimines programas. Tiki, kad ir nepaisydami savų problemų su švaistūnais parlamentarais, leiboristų išaugintu išpampusiu biurokratiniu aparatu, augančia tautinių pašalpinių veltėdžių ir piktnaudžiaujančių prieglobsčio prašytojų armija, žiauriu, britų gyvybes pasiglemžiančiu karu Afganistane.
Tik skirtumas tas, kad nei Gordonas Brownas, nei užkietėjęs šalies karinių invazijų apologetas buvęs premjeras Tony Blairas vis dėlto sau neleidžia viešai pareikšti: “Žinoma, mūsų kariai žūsta Afganistane, bet užtat žiūrėdami į skaičius matome labai teigiamą augimą karinės pramonės ir kariuomenės aptarnavimo sferose.”
Užtat Lietuvos vyriausybės vadovo pono Kubiliaus pareiškimą labai primena buvusio kitos valstybės vado Josifo Stalino žodžiai: “Viena mirtis – tragedija, milijonas mirčių – statistika”. Tas pats diktatorius labai mėgo “skaičius” ir “augimą” – penkmečio planavimus, plėšinių užkariavimus, ir ypač – savo pradėtas kanalų, geležinkelių ir gamyklų statybas, kurių kiekviena buvo nutiestas tikrąja to žodžio prasme Gulago kalinių kaulais. Žinoma, žmonės kentė, bet kiek pastate! Argi ne puiku? Bus tų žmonių, svarbu rezultatas!
Bet pakaks makabriškai ironizuoti. Tačiau valdančiajai partijai gal praverstų ištraukti galvą iš savo fantastinių skaičių šūsnies ir nusileidus ant žemės, pažiūrėti, kaip gyvena jų rinkėjai.
Tieji, balsavusieji už pamatines konservatoriškas vertybes – pagarbą privačiai nuosavybei, darnią šeimą, laisvą rinką, smulkiojo ir vidutinio verslo skatinimą, palankias sąlygas individualiai veiklai, asmens iniciatyvai pačiam sau kurti darbo vietą ir verslumui.
Atkreipti dėmesį ne į “augimo procentus”, bet į paprastesnius, žemiškus skaičius. Į tai, kad po jų įvykdytos mokesčių “reformos”, dirbantieji pagal sutartis dabar nuo savo atlygio sumoka lygiai penkis mokesčius. Netikite? Skaičiuokim: užsakovas išmokėdamas atlygį sumoka “Sodros” ir sveikatos draudimo mokesčius, darbą atliekantis gaudamas atlygį – taip pat “Sodrai”, sveikatos draudimą ir dar fizinių asmenų pajamų mokestį O jei dirba itin daug – tai dar turi susimokėti ir šeštą mokestį – PVM. Puikus asmens iniciatyvumo skatinimas, ar ne?
Britų sumažintas PVM mokestis be mažučio moralinio optimizmo, kai mokant už prekę tenka mokėti keliais pensais mažiau, jau atnešė ir apčiuopiamų rezultatų prekybininkams brendant iš krizės – pasirodo, perkant stambesnes prekes susitaupo ne taip jau ir mažai, tad britai mielai leidžia pinigus kalėdinės prekybos laikotarpiu.
Vartojimas, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu pašoko 14-16 procentų. Tuo tarpu verčiau net nebandyti įsivaizduoti, kaip šias Kalėdas pasitiks Lietuvos piliečiai. Verčiau tyliai už juos pasimelsti ir palinkėti, kad vis dar turėtų savo stogą virš galvos ir prie stalo nejaustų bado.
Krizė Lietuvoje šiandien labiausiai paveikė vidutinę klasę – tuos, kurie turėjo savo nedidelius versliukus ar gerus, vidutiniškai apmokamus, bet šiandien apkarpytus atlyginimus, kurie gimdė vaikus, ėmė paskolas, statė ar renovavo būstus, pirko butus ir automobilius, stengėsi madingai rengtis, keliavo ir ėjo į restoranus. Potencialius, masinius vartotojus, atsakingus už premjero taip mėgstamus statistinius gerovės rodiklius. Besiformuojančią vidutinę klasę; siekiamybę, kurią taip mėgsta vaizduoti moteriški žurnalai, reklamos ir TV serialai. Tie, kurie iki krizės gyveno nepritekliuje arba duso nuo pertekliaus prabangoje – ten tebelikę ir šiandien, beveik be pokyčių.
Tai vidutiniokai šiandien jau nebeperka drabužių, prekybos centre vis dažniau ranką tiesia link “dryžuoto” produkto ir nebevaikšto į restoranus. Tie, kurie eidavo vakarieniauti į “La Provence” – taip ir tebevaikšto. O štai vidutiniokų pamėgti “Žemaičiai” – ištuštėję. Ne aš sugalvojau – taip teigia pats šių restoranų savininkas.
Tad štai taip konservatoriai paskatino verslumą, vidutinę klasę ir laisvą rinką. Užuot krizės sąlygomis pasakę: “Sunku, gelbėkitės, kas galit, padėti neturim sąlygų, bet nors netrukdysim”, save bandantiems gelbėti skęstantiesiems prikabino dar ir drakoniškų mokesčių akmenis po kaklu.
Ypač tiems, silpniausiems, kurie kapstosi iš paskutiniųjų, kad nenukeliautų į dugną.
Pavyzdžiui, kūdikius auginančioms mamoms, kurios, radusios valandėlę tarp namų pareigų ir bemiegių naktų, nutarusios prisidurti prie pašalpos pagal autorines sutartis dar ir “nueina į minusą” ir lieka skolingos valstybei. Tarsi savo pašalpos nebūtų užsidirbusios, o pagal autorinę sutartį – sukūrusios intelektinį produktą ir pridėtinę vertę tai pačiai valstybei.
Jei kažkas nori paprieštarauti, kad tarp mamų yra ir nesąžiningų siurbėlių, pasinaudojusių įstatymų spragomis ir fiktyviai pasididinusių pašalpas, tai šio priekaišto tikrai negalima taikyti pensininkams. Tiems, kurie nepaisydami silpnos sveikatos ir metų naštos savo nelaimei nusprendžia dar užsidirbti porą grašių prie kuklios pensijos. Irgi, beje, ne vogdami, o atlikdami darbą ir sukurdami produktą. Nuskalpuoti ir juos, nes bando išnaudoti valstybę, užuot kaip visi normalūs pasaulio pensininkai su manikiūrais ir baltais sportbačiais plaukę į kruizus po Viduržemio jūrą!
Todėl artėjančių lietuviškų Kalėdų vaizdelis tikrai gražus – visi susispaudę į krūvą, prisuktais radiatoriais, prie dryžuotais produktais nukrauto stalo, laukia, kol tėtis iš darbo parneš kalėdinį “vokelį”. Laukia pakilimo metais pradėtas kūdikėlis, laukia jo į virtuvę tarp vystyklų nukišta, neturinti teisės į jokią legalią veiklą ir kvalifikaciją prarandanti mama, laukia ir “nuskalpuoti” seneliai – nes tai jų bute dabar vėl studentiškai glaudžiasi jauna šeima, savo naują būstą pernuomavusi tam, kad galėtų padengti mėnesines paskolos įmokas. Galima ironizuoti, kad bent jau vienas konservatorių pažadas įvykdytas – sustiprinta šeima. Bet patys žmonės kalti, kad kenčia – kam patikėjo, ir dar nori užsidirbti, iššokti aukščiau bambos ir svaigsta apie vidutinę klasę.
Juk dabartinės Vyriausybės vykdomoje politikoje jokio vidurio būti net negali.Gali būti tik stambieji rinkos monopolistai, su kuriais pasirašytas “nacionalinis” susitarimas ir už minimumą jiems ariantys ar pratiestą rankelę į badmirio pašalpą tiesiantys vergai. Pusalkaniai, piktai ir uoliai ieškantys kaltų savo tarpe, homofobiškai ir ksenofobiškai medžiojantys fantasmagorinius priešus, akimirksniu būriais pasileidžiantys su žvakutėmis ginti žmogžudystėmis kaltinamo D.Kedžio, miniomis alpstantys iš susižavėjimo prezidente su šautuvu rankoje, bet niekaip negalintys pilietiškai susivienyti vienam vieninteliam veiksmui – referendumo būdu priimti elementarias konstitucines pataisas jiems leidžiančias realiai kontroliuoti ar atšaukti savo pačių išrinktus Seimo narius.
Galbūt tai būtų pati geriausia Kalėdų dovana, kurią Lietuva sau galėtų pasidaryti kitais metais.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.