A.Grikevičiaus ir A.Dausos kartu kurtas filmas „Jausmai“ per žiūrovų ir kritikų apklausą pripažintas geriausiu visų laikų lietuvišku filmu. „Kūriau daugiausia tais laikais, kai papasakoti ką nors tikro buvo labai sunku. Jeigu pavykdavo papasakoti kokią nors daugiau mažiau teisingą istoriją, jau buvo galima džiaugtis“, - pasakoja sovietmečiu garsus režisierius.
- Esate apdovanotas už gyvenimo nuopelnus. Kas jums pačiam gyvenime atrodo svarbiausia?
- Pats gyvenimas. Jis taip keitėsi. Aš prisimenu dar Smetonos laikų truputį, karą, vienų pergales, kitų pergales. Stebėjau mūsų Atgimimą, mūsų labai sunkius žingsnius į laimę. Tai pats įdomiausias gyvenimo periodas, tačiau kūrinių apie mūsų paskutiniųjų metų gyvenimą nelabai yra.
- Kas atvedė jus į kino režisieriaus kelią?
- Nežinau. Gal tas kelias pasirinko mane. Nuo vaikystės mėgau kiną. Pamačiau, kad rašytoju nelabai galiu būti, dailininku irgi lyg ir ne. O kinas yra įvairių specialybių kolektyvo darbas. Tapau „režisorium“.
Negalėčiau išpasakot apie savo gyvenimo kelią. Po tokios linksmos žinios apie premiją reikia iš naujo pagalvot, kaip čia viskas atsitiko.
Kiekvienas kūrinys yra man kaip vaikas. Kiekvieną filmą pradėdamas pradedi visiškai iš naujo. Lyg ničnieko nemokėdamas. Paskui kūrinį vertina kiti. Tau lieka proceso džiaugsmas, proceso sudėtingumas ir netgi, kartais atrodo, blogas rezultatas.
Sukūriau daug skirtingų kūrinių - ir dokumentinių, ir vaidybinių filmų. Kartais vienais džiaugiuosi, kartais kitais. Kartais išvis galvoju - kam aš tą dariau.
Kinas yra mąstymo, gyvenimo būdas. Tai pasakojimas apie gyvenimą, istorijų pasakojimas. Aš gyvenau ir kūriau daugiausia tais laikais, kai papasakoti ką nors tikro buvo labai sunku. Jeigu pavykdavo papasakoti kokią nors daugiau mažiau teisingą istoriją, jau buvo galima džiaugtis.
- Kokios istorijos jums buvo svarbios?
- Man didžiausią įspūdį gyvenime padarė karas. Ir beveik visuose mano filmuose yra jo atspindžių.
Yra „Ave Vita“ - filmas, kaip buvo varomi vokiečių kaliniai į lagerius sušaudyti. Aš gyvenau Aukštuosiuose Šančiuose. Kartais lietuviai sako, kad Lietuva beveik nematė karo. Aš kasdien matydavau, kaip veda karo belaisvius. Devyniolikmečiai berniukai dvidešimt penkių laipsnių šaltyje atveždavo savo per naktį mirusius draugus. Kūnus tiesiog išversdavo iš vežimėlio, nes laidoti nebuvo kaip.
- Režisierių Vytautą Žalakevičių daug kas kritiškai vertina už filmus, kurie buvo palankūs okupacinei sovietų valdžiai. Kaip jūs vertinate kino kūrimą okupacijos metais?
- Noriu pasakyti, kad mūsų kinas, ypač V.Žalakevičiaus kinas, buvo geras. Visomis prasmėmis. Tie žmonės, kurie filme „Niekas nenorėjo mirti“ įžiūri tik parsidavimą rusams, nieko nemato. Prisiminti reikia, kad tame filme buvo pirmąkart paminėta, kad Lietuvoje buvo partizanų. Anksčiau apie partizanus niekas negalėdavo net prabilti. Šitą filmą žmonės žiūri ir dabar. Tai yra vesternas, kurio herojai tikri - tokie, kokius galima įsimylėti kaip savus.
Iš mano padarytų filmų šeši buvo uždaryti. Ne dėl mano profesinio nemokėjimo. Aš sovietmečiu buvau aukščiausios kategorijos režisierius. Bet kai kurie mano filmai nebuvo Sovietų Sąjungoje išvis rodomi. Jei „Jausmai“ pateko į užsienio festivalį, tai lėmė ne valstybės, o mano draugų, gyvenančių užsienyje, pastangos.
Manau, kad po kiek laiko į tokį didį menininką kaip V.Žalakevičius bus pažvelgta kitaip. Aš pats esu padaręs trijų valandų filmą „Pastabos gyvenimo būdo paraštėse“. Norėjau filmuotoje medžiagoje parodyti jo supratimą apie gyvenimą, apie darbą, apie tautą. Manau, kad jis buvo vienas iš tų režisierių, kuris savo autoritetu daugelį iš mūsų privertė pasižiūrėt į gyvenimą visiškai kitaip.
Neužmirškite, kad dalis režisierių buvo rusų karininkų vaikai, kurie atėjo mokytis kinematografijos į VGIK'ą, turėdami savo tėvų pažiūras. Mes ten daugiau mokėmės ne iš knygų, bet iš savo bendraklasių. Tuo metu ten buvo ir A.Tarkovskis, ir kiti talentingi režisieriai.
- Koks dabar jums atrodo gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje?
- Gyventi visuomet įdomu, o gera ar negera - tai jau pašaliniai dalykai. Manau, kad lietuviai gyvena nepaprastai sunkiai. Ieško kelio, bet neaišku, ar ten. Nežinau, ar neslopsta dvasinis Lietuvos žmonių gyvenimas. Daug kas man atrodo dirbtina. Daug kas atrodo ne visai taip.
Tačiau tai įdomiausias gyvenimo periodas, kurį man teko matyti. Visa tai vyksta ne dėl rusų, ne dėl vokiečių. Visa tai vyksta su mumis.