Aktorius svarsto, kad premija jam skirta ir už tai, ką jis daro, ir už tai, ko jis nedaro. R.Kazlas jau kurį laiką nevaidina televizijos laidose, jis susitelkęs tik į rimtų vaidmenų teatre kūrimą. „Lėlės“ teatre šiemet įvyko aktoriaus monospektaklio „Geležis ir sidabras“ pagal Vlado Šimkaus eilėraščius premjera. Lapkritį Kauno valstybiniame dramos teatre jis pristatė jo režisuotą spektaklį „Palata“ pagal Antono Čechovo „Palatą Nr. 6“ ir „Juodąjį vienuolį“
- Ką turite galvoje, sakydamas, kad premija jums skirta ir už tai, ko nedarote?
- Premija skirta už paskutiniuosius septynerius metus. Per juos dirbau teatre. Sukūriau apie vienuolika didelių vaidmenų, du spektaklius pats režisavau ir juose vaidinau. Galbūt už tą kryptį skirta ta premija. Už autorių ir vertybių pasirinkimus.
- Išsiskiriate iš kitų aktorių tuo, kad nešmėžuojate televizijos ekrane.
- Daugelis dalykų, kuriuos matome televizijos ekrane, mus tiesiog nuskurdina. Padaro mus dvasios ubagais. Teatras, kinas - visas menas, turi sušildyti žmogų, pakeisti į gerąją pusę, o ne prablaškyti, pastumti į šalį nuovargį ir problemas, kurios paskui vėl grįš.
Reikia šiek tiek rimčiau pažiūrėti į viską, kas darosi su mumis. O mums siūlo juoktis iš visko. Kol mes juokiamės, tie žmonės, kurie manipuliuoja mumis, vagia mūsų gyvenimus. Mes tiesiog numojam ranka - viskas yra pramogos, verslas, pinigai.
Bet antikos laikais žmonės labai susidomėję žiūrėdavo ir tragedijas. Dabar yra metas atsigręžti į tikruosius dalykus. Aišku, reikia ieškoti dialogo su šių dienų žiūrovu. Galbūt didžioji masė yra lengvai paveikiama. Tačiau tikiu, kad yra nemažai žmonių, kurie nori visam tam priešintis.