Nekaltas. III advento sekmadienis

Mindaugas Kubilius
Kartais sapnuoju vieną ir tą patį sapną. Matau baltą vienuolyno šventovę ir joje gyvenančius baltus vienuolius. Įdomu, kad sapne ta balta šventovė būna pasislėpusi kažkur Vilniaus industriniame rajone. Atrodo, išlipu iš troleibuso kažkur Žemutiniuose Paneriuose, ir už statybos įmonių ir kitų gamyklų, ieškau balto vienuolyno sienų. Ieškau neramia širdimi. O kai surandu, jaučių keistą slėpinio, ramybės ir pilnatvės pojūtį.
Daugiau nuotraukų (1)
Ne kartą svarsčiau tikroviškas šio sapno paskatas. Domėjimasis vienuolijų istorija? O gal užsiėmusiam vilniečiui tiesiog prisisapnavo Pažaislio vienuolynas? Gal tie „balti vienuoliai“ yra Pažaislio freskose nutapyti čia gyvenę ir mirę tylūs kamaldulių vienuoliai? O gal tiesiog taip pasireiškia tikroviškas tikinčios širdies šventumo ilgesys? Matyt. Praeitą savaitę, pagaliau, atradau šias šventumo siekiančios tikroviškas širdies paskatas.
Šiek tiek apie tikėjimo atradimus. Įdomu, tikėjimas tampa ne tik išbandymų, bet ir nuolatinių atradimų švente. Žengi žingsnį tikėjimo Viešpačiu Jėzumi Kristumi keliu ir atsiveria nauji pažinimo ir savivokos lobiai! Tikėjimo kelionė nėra nuobodi. Nuolatinė savęs įveika, aistrų disciplinavimas ir savo brangaus „aš“ marinimas tėra tik tikėjimo prieangis. Bet ne pats tikėjimas. Kitaip tariant, prigimtimi praktikuojamos dorybės atveda į teologines, t.y. Dievo malonės į prigimtį įliejamas dorybes. Pastarosios yra dovana. Tad ir tikėjimo dorybė yra Dievo dovanojama malonė. Tikėjimą įsikūnijusiu Dievo Sūnumi praktikuojame ir išgyvename kaip patį Dievo atsivėrimą mums - Jo patirtį ir pažinimą.
Nuostabaus adventinio laukimo metu susivokiame pamatiniame širdies ilgesyje. Aiškiau nei bet kada apčiuopiame savyje pamatinį žmogaus lūkestį – prigimtyje esančią viltį. Ir praktikuojame šį vilties lūkestį kaip žmogaus egzistencijos pagrindą ir išsipildymą. Liturginis advento laikmetis ir visas krikščionio liturginis (sakramentinis) gyvenimas mus veda prigimties lūkesčio išsipildymo keliu. „Kiek menkai tematau Dievą ir kiek menkai tepažįstu save!“, atsiveria akivaizdumo akivaras manyje ir tampa didžiuoju bei nesibaigiančiu mano gyvenimo nuotykiu.
Tądien giedojome Šiaulių katedroje Nekaltojo Švč.Mergelės Marijos Prasidėjimo iškilmėje. Šventąsias Mišias aukojo Karagandos vyskupas Atanazijus Schneideris. Beje, šis vyskupas parašė į daugelį pasaulyje kalbų (taip pat ir lietuvių) išverstą knygą „Dominus est“ (Viešpats yra). Šia knyga vyskupas A.Schneideris, popiežiaus Benedikto XVI gyvojo pavyzdžio remiamas, skatina supasaulėjusius vyskupus ir kunigus sugrįžti prie tinkamos Komunijos dalijimo šventų Mišių metu ritualo.
Būtina derama laikysena šventų Mišių metu mums, praktikuojantiems senąją Romos Bažnyčios liturgiją, nebuvo jokia naujiena. Tik džiugu, kad pamatinių Dievogarbos dalykų skelbimas pagaliau sugrįžta ir į Lietuvos katedras. Sutikime, Dievas yra vertas būti pagerbtas kaip Dievas – centrinė Bažnyčios ir žmogaus gyvenimo ašis. Deja, šiais laikais taip mano ir elgiasi mažuma. Tuo metu dauguma centrinę dėmesio ir garbės vietą siūlo žmogui. Net ir Bažnyčioje.
Didžioji mano atradimo naujiena buvo širdies gyvenimo įvykis – tai, į ką ir veda visos apaštalinės kilmės liturgijos. Įvykis vadinasi Nekaltasis Prasidėjimas. Pirmą kartą Nekaltąjį Prasidėjimą išgyvenau ne tik kaip gražią Bažnyčios kalendoriuje įrašytą iškilmę, bet ir kaip mano širdies lūkesčio išsipildymo faktą.
Sunku perduoti šią patirtį nebrandžiais žodžiais. Tikiuosi, kad metų bėgyje ši pamatinė širdinga patirtis augs manyje sulig Dievo man dovanojamo šventumo saiku. Šį kartą prie slėpinio tik prisiliečiau ir supratau, kad ta sapnuojama „balta vienuolyno“ siena ir „slėpinio bei pilnatvės“ pojūtis yra ne kas kita, bet mano širdies pamatinio lūkesčio – Nekaltojo Prasidėjimo – išsipildymas.
Mergelė Marija buvo pradėta be įgimtos, žmonijos prigimtį į mirtį panardinusios pirmųjų tėvų kaltės. Po Ievos ir Adomo ji pirmoji tapo vėl skaistus žmonijos pradėjimas. Ir ne tik. Šį skaistumo indą Dievas pripildė malonės pilnatve. Pats Dievas jos įsčiose apsivilko šia naujai pradėta žmogaus prigimtimi.
Tai - didelė paslaptis. Ir tik aukos giedra nuskaistinta širdis gali prisiliesti prie šios paslapties. Protu šią tiesą suvokiau. Tik štai pirmą kartą šią tiesą patyriau kaip savo širdies išsipildymo viltį. Aš taip pat noriu tapti skaisčios ir šventumu pripildytos žmonijos dalimi. Baltas vienuolis – tai lyg nekaltai pradėtos ir Dievo šventumo sklidinos sielos simbolis. Kiekvieno nors kiek laisvo žmogaus širdis trokšta šito. Deja, tik mažuma šį troškimą atpažįsta ir, Dievo malonės remiami, įgyvendina.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.