Visos prabėgusių metų kovos ir pastangos sukosi apie tai. Rezultatas: Lietuva iš krizės išeina pati, o ne vedama už Tarptautinio valiutos fondo ar kito geradario pavadžio.
Tarp šių situacijų – milžiniškas skirtumas. Pavadžio reikia, kai nėra politinės valios ir palaikymo. Lietuvoje to buvo vos tiek, kiek būtina.
Tačiau už tai, ką vis dar turime, mokame didėjančia valstybės skola.
Kvapą gniaužiantis jos pagreitis jau kitąmet gali pavirsti Lietuvai dar neregėtu dydžiu – 40 proc. bendrojo vidaus produkto. Tai – oficiali šalies valdžios prognozė.
Tarptautinė reitingų agentūra „Fitch“ žvelgia dar toliau ir spėja, kad po dvejų metų jos dydis priartės prie 50 proc. BVP. Lietuvos ekonomikai tokie skaičiai – jau katastrofą skelbianti sirena.
Tačiau rašydama šiuos skaičius, priešingai nei daugelis ekspertų ir neekspertų, neketinu teigti, kad dėl to, kaip ir dėl visko šalyje, kaltas A.Kubilius. Per daug lengva. Nusikeikei tris kartus į tris puses ir galvoti nebereikia.
Norintys tikėti, esą tai yra klaidingos politikos rezultatas, galėtų išsiaiškinti, kokia ji būtų trypčiojant vietoje.
To paties Tarptautinio valiutos fondo vertinimu, Vyriausybės ir Seimo veiksmai sumažino finansinę skylę maždaug 10 proc. tikėtino šių metų BVP.
Kitaip sakant, veikiant pagal opozicijos populiarinamą modelį „būtų buvę geriau nieko nedaryti“, skolos augimas būtų buvęs kone du kartus didesnis.
Rinkos tokiais atvejais neskolina. Kai jos neskolina, lieka du keliai: pavadis su privalomomis vykdyti instrukcijomis arba bankrotas. Latvijos arba Islandijos variantai.
Abi šios valstybės šiandien gyvuoja prasčiau nei Lietuva.
Nors Latvija gavo pigesnių Tarptautinio valiutos fondo ir Europos Sąjungos pinigų, jos skola, nepaisant mažesnių tvarkymo išlaidų, po dvejų metų gali viršyti Mastrichto kriterijų ribą – 60 proc. BVP.
Tai – taip pat „Fitch“ agentūros prognozė.
Tačiau teigiantys, kad Lietuvos skola galėjo būti mažesnė, yra teisūs.
Ir tai galėjo nulemti ne kas kita, o jų pačių elgesys.
Prisiminkime opozicijos, dalies pozicijos isteriją, masinius mitingus kiekvieną kartą, kai tik buvo bandoma karpyti išlaidas.
Radikalūs sprendimai prieš metus reiškė neišvengiamą maištą ir chaosą.
Balsavimas dėl kitų metų biudžeto ir pensijų mažinimo parodė: ne ką lengviau ir dabar.
Skola – sunki našta ateičiai. Bet ne tik.
Tie paskolinti milijardai neiškeliauja į kosmosą. Jie tenka žmonėms ir virsta parama vidaus vartojimui. Tai – vienas stimulų.
Tačiau viskam yra riba. Jeigu nenorime vėl atsidurti ties raudona linija, prie kurios stovėjome sausį, skolos augimo tempas turi mažėti. Kitu atveju stabilumas iš tiesų labai lengvai gali pavirsti iliuzija.
Tereikėjo nepatvirtinti kitų metų biudžeto, dar labiau įkaitinti pykstančius pensininkus, ir būtume tapę šio tragiško virsmo liudininkais.
Visus metus ši grėsmė, nelyginant giltinė galvūgalyje, stovėjo šalia. Ir vis dar stovi.
Nuvyti ją galima greičiau naudojant ES fondų lėšas, prieš metus ekonomikai skatinti sukauptus milijardus, remiant eksportą ir toliau mažinant viešojo sektoriaus išlaidas.
Jokia Vyriausybė viena to nepadarys. Tam reikia ir atsakingo Seimo, ir supratimo: kai nersime į dugną, nugalėtojų nebus. Todėl premjerui metinių proga padovanotą virvę norom nenorom teks pasidalyti solidariai.
Pristigę atsakomybės ir supratimo, vargu ar kitą gruodį galėsime vėl pasakyti, kad, nepaisant vargų ir karų, pavyko išsaugoti ir litą, ir savarankišką politiką.