Pirmosios mažlietuvių šeimos Teksase pasirodė 1852 metais. Vėliau prie
jų prisijungė dar 70 imigrantų, atvykusių iš Prūsijai priklausiusios
Šilo karčiamos apskrities (dabartinė Šilutė). Neapgyvendintose Teksaso prerijose įsikūrę išeiviai
pasistatė sodybas, bažnyčias, vertėsi žemdirbyste, augino gyvulius.
„Gyvendami atokiau vėlesnių mūsų išeivijos centrų kolonistai vėliau
susiliejo su Teksaso vokiečiais, pamiršo savo kilmę, todėl apie juos
ilgai nieko nežinojo netgi JAV lietuvių bendruomenės“, - kalbėjo vienas
šios intriguojančios parodos rengėjų - Kauno Vytauto Didžiojo
universiteto antropologijos katedros vedėjas Vytis Čiubrinskas.
Čikagos Lituanistikos tyrimų ir studijų centre sukaupta nemažai įdomių
istorinių dokumentų apie pirmųjų lietuvių emigrantų gyvenimą Teksase.
Surengęs kelias ekspedicijas į šią valstiją V.Čiubrinskas bendravo su
ten dar gyvenančiais senųjų lietuvių kolonistų palikuonimis. Pasirodo,
daugelis jų dabar gyvai domisi savo kilme.
„Iš JAV gautą istorinę medžiagą apibendrinome, papildėme savais
eksponatais, komentarais, išleidome katalogą. Rengdami ekspoziciją
sulaukėme paramos iš JAV lietuvių bendruomenės, prie šio projekto taip
pat prisidėjo Teksase įsikūrusio San Antonio kultūrų instituto
specialistai“, - pažymėjo MLIM direktorius Jonas Genys.
Per atidarymą žiūrovams pristatytas po Teksasą keliavusio klaipėdiečio
operatoriaus Juozo Mažono dokumentinis filmas apie mažalietuvių ir jų
šeštosios kartos palikuonių gyvenimą, buitį, tradicijas šioje JAV
valstijoje. Paroda skirta Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti.
Tarpukario emigrantų dalią patyrusi Pasaulio lietuvių bendruomenės
atstovė Vida Bandis prisipažino, kad paroda apie pirmuosius lietuvius
Teksase ją ne tik maloniai nustebino: „Ji - lyg tiltas, jungiantis
istorijos vėtrų šiapus ir anapus Atlanto išbarstytą mūsų tautą“.
Kultūros ministerijos remiamą projektą „Pirmieji lietuviai Teksase“
galės įvertinti ir JAV lietuviai - paroda iš Klaipėdos keliaus į
Bostoną, Klivlandą, Čikagą, Niujorką, bus eksponuojama ir Teksase.
- Kaip emigracijos tyrinėtojai atrado į Teksaso prerijas nublokštus, bet
vėliau pamiršus rytprūsių lietuvius? Apie tai lrytui.lt pasakojo
Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys.
- Viskas prasidėjo nuo amerikietės Patsy Hand pastangų atrasti savo
giminės šaknis. Ši teksasietė iš senelių pasakojimų žinojo, kad jos
protėviai kalbėjo ne vien tik vokiškai. Teksaso liuteronų kapinėse ją
suglumino antkapiuose iškaltos keistos pavardės, vietovių pavadinimai.
Tolesnės paieškos P.Hand nuvedė į lietuviškuosius Rytprūsius.
Per dvidešimt metų po kruopelytę surankiotą vaizdinę medžiagą, senų
laiškų, fotografijų, archyvinių dokumentų kopijas, pokalbių įrašus
P.Hand perdavė Čikagoje veikiančiam Stenlio Balzeko lietuvių muziejui,
Lituanistikos studijų centrui. Mes apie tai beveik nieko nežinojome.
- Ką šiai smalsiai amerikietei pavyko išsiaiškinti?
- Tai, kad jos protėviai su kitomis šeimomis, emigravę iš rytprūsių,
dar 1855 metais apsigyveno Teksase. Daugelis jų atvyko iš Šilutės,
Pagėgių, Rusnės, Ragainės, Labgubos, Gumbinės apylinkių. Naujakuriai
greitai įgudo auginti kukurūzus, sojos pupeles, medvilnę, vertėsi
gyvulininkyste. Prasigyvenę pirko daugiau žemės, statėsi sodybas.
P.Hand į paieškas įtraukė ir daugiau amerikiečių, save kildinusių iš
Teksaso vokiečių. Šeimų archyvuose, bažnytinėse knygose atrasti
istoriniai duomenys patvirtino lietuviškąją pirmųjų kolonistų kilmę.
Tik vėliau jie ištirpo kur kas gausesnėje vokiečių bendruomenėje.
- Kodėl lietuviai patraukė į Teksasą, o ne kur nors kitur?
- Juos, kaip ir kitus išeivius, viliojo prerijos - akras žemės tuomet
kainavo 50 amerikietiškų centų. Teksase įsikūrę lietuviai nesivėlė į
politiką, laikėsi savo papročių, religijos, skaitė iš namų atsivežtas
maldaknyges. Jų gyvenimas nebuvo lengvas. Laiškuose naujakuriai
užsimena apie susirėmimus su karinga indėnų gentimi - komančiais.
Ne vieno atvykėlio gyvybę nusinešė Teksase 1867 metais siautusi
geltonojo drugio epidemija. Kai kurie lietuviai dalyvavo JAV
pilietiniame kare. Manoma, kad jie priklausė griežtesnės religinės
pakraipos namuose besimeldžiantiems liuteronams. Užfiksuota rytprūsių
lietuvių emigracija į Pietų Teksasą truko nuo 1852 iki 1874 metų.
- Ar žinoma, kiek mažlietuvių buvo susitelkę Teksase?
- Jorktauno apylinkėse tuomet gyveno apie 75 išeiviai. Ilgainiui
Teksaso lietuvių ir vokiečių kultūros susiliejo. De Vito apygardoje
išliko senos Joniškės vardu pavadintos kapinės. Jose lietuvius primena
paminkluose iškaltos pavardės - Stančiai, Ragožiai, Lunčinai, Kirlikai.
Šeštosios kartos Teksaso lietuvių palikuonys protėvių kalbą prisimena
tik iš tik pasakojimų, tačiau savo kilmės neišsižada. Jorktaune kasmet
vyksta jų šventės, giminių sueigos, kur pagarbiai minimas ir Lietuvos
vardas.
- Kodėl Teksaso prerijose kaubojais virtę lietuviai staiga atsibudo,
ėmė domėtis savo etnine kilme?
- Teksasas - daugiakultūris kraštas. Čia gyvenančios tautinės
bendrijos siekia išsiskirti, pabrėžti savo kilmę ir nuopelnus. Beje,
panašūs reiškiniai dabar vyksta ir kitose JAV valstijose. Daugeliui
amerikiečių etninių šaknų paieška - antrasis pomėgis po sodininkystės.
P.Hand ir jos bendraminčių pastangos tai tik patvirtina - šalia De Vito
apygardos liuteronų kapinių jie pastatė riboženklį, kuris amerikiečiams
primena, kad tarp pirmųjų Teksaso prerijų užkariautojų buvę lietuviai
šios valstijos istorijos ir kultūros panoramoje įspraudė savo pėdsaką.
- Mums naujos žinios apie Teksaso kolonistus - savotiška sensacija,
verčianti kitaip vertinti lietuvių imigracijos į Ameriką ištakas...
- Išties, tai nauja tema istorikams, antropologams. Anksčiau manyta,
kad pirmieji lietuviai į Amerikos žemyną patraukė pusšimčiu metų vėliau
- iškart po baudžiavos panaikinimo XIX a. antrojoje pusėje. Išeivijos
istoriko Antano Kučo duomenimis, XX a. pradžioje Pensilvanijos anglių
kasyklų rajonuose jau plušėjo apie 100 tūkstančių imigrantų iš Lietuvos.
Tiesa, kiti emigracijos tyrinėtojai nurodo šiek tiek mažesnį skaičių.
Tačiau šiomis žiniomis pasikliauti negalime vien dėl to, kad tuomet JAV
tarnybos imigrantus įvardydavo pagal valstybes, iš kurių jie atvykdavo.
Todėl nemažai varganais emigracijos garlaiviais į Niujorko, Naujojo
Orleano, Baltimorės, Bostono uostus atplukdytų lietuvių, nužengę į
svajonių šalies Amerikos krantą, pavirsdavo rusais arba lenkais.
Yra žinių, kad dar anksčiau Amerikoje pasirodė Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės bajorų palikuonys. Savo lietuviškos kilmės nesikratęs
Tada Kosciuška kaip savanoris aktyviai dalyvavo JAV nepriklausomybės
karuose (1776-1783 m.). Tokių pavienių emigrantų buvo ir daugiau.