Šioje šalyje raudonųjų kilimų jiems niekas neklojo, todėl menininkai džiaugiasi pažinę tikrąją Indiją iš vidaus. Spalvoti, ryškūs, kontrastingi ir šilti įspūdžiai ilgai neišgaruos.
Tarptautinėje dailininkų rezidencijoje Indijoje viešėjo dešimt menininkų iš Europos. Lietuvai pirmą kartą atstovavo tapytojas A.Obcarskas ir akvarelininkas, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas E.Nalevaika.
Europos dailininkai surengė bendrą parodą viename didžiausių pasaulio miestų Mumbajuje (buvęs Bombėjus). Kiekvienas dailininkas iš savo šalies atsivežė po 3 paveikslus.
Mumbajuje, Delyje ir Kalkutoje itin vertinama Europos dailė, o atvykstantiems menininkams suteikiamos puikios sąlygos kurti.
„Kiekvienas menininkas gyvena atskirame namelyje. Kūrybai sąlygos idealios. Tačiau Indijoje susikaupti ir nusiteikti darbui nelengva. Kvapų, spalvų ir žmonių maišalynė labai blaško“, — įspūdžiais dalijosi kaunietis dailininkas A.Obcarskas.
Įkvėpė amžinos meilės paminklas
Mumbajuje lietuviai gyveno kaip karaliai. Viskuo buvo pasirūpinta, viskas įskaičiuota.
„Mums patiems reikėjo apmokėti tik savo kelionės išlaidas. Internetu pavyko gauti bilietą į Mumbajų už du tūkstančius litų. O išsikeitę tūkstantį litų, Indijoje jautėmės tikri turtuoliai“, — prisiminė dailininkai.
Grupė europiečių menininkų keliavo po Indiją visureigiais, traukiniais ir vietiniais autobusais. Apžiūrinėjo šventyklas, turgavietes, mokyklas.
Indija — senos civilizacijos lopšys, religijų maišalynė, šventovių didybė stebino ir kėlė susižavėjimą.
„Musulmonų meno perlas — Tadž Mahalio mauzoliejus, pastatytas XVII a., mus sužavėjo ne tik kaip pasaulio architektūros šedevras. Tai amžinos meilės paminklas. Juk jį iš balto marmuro savo mylimai žmonai Mumtaz Mahal pastatė valdovas Shah Jahanas. Tai bent vyrų būta! Ir moterų“, — vienas kitam antrino menininkai.
Kontrastų šalis
Mumbajus — vienas didžiausių pasaulio miestų, kuriame gyvena 16 milijonų žmonių. Jis vadinamas finansine šalies sostine, tačiau jame akis bado neregėti kontrastai. Šalia stiklinių dangoraižių išsibarstę lūšnynai, išdidžiai vaikštinėja išsidabinę maharadžos ir išmaldos prašo suluošinti vaikai, vienoje gatvėje dvelkia prabangiais kvepalais, o šalia nosį riečia skurdo smarvė, šmirinėja žiurkės, gulinėja karvės, šūkauja prekeiviai, o automobiliai juda tik vairuotojams suprantama tvarka.
„Tikras stebuklas, kaip jie išvengia avarijų, nes šviesoforų čia nelabai paisoma. Vienas pro kitą laviruoja automobiliai, triračiai motoroleriai „tuk tukai“, dviračiai, rikšos. Visi nardo lyg žuvys vandenyje. Stipriausia srovė nuneša viena kryptimi. Jei reikia į kitą pusę, palauk savo srovės.
Mes savo ramiuose Lietuvos miesteliuose tuščioje gatvėje sugebame į šviesoforą automobiliu įlipti, o indai kaip bitės vienas prie kito atsargiai pralenda, nesikumščiuodami iriasi į tikslą.
Jeigu toks eismas būtų mūsų gatvėse, vairuotojai sutriktų, imtų keiktis ir sustotų lyg paralyžiuoti“, — kalbėjo A.Obcarskas apie kultūrą gatvėse.
Jo nuomone, Europai būdingas individualizmas, kuriuo dabar visi labai didžiuojasi, ateityje nieko gera nežada. Visuomenė tampa labai konfliktiška.
„Mes patys save pražudysime. O jų — milijonai. Ir visi kažkaip sugeba susitarti. Nelipa per galvas, neskriaudžia net skruzdėlių. Mūsų viešbutyje mačiau ant palangės joms padėtą cukrų, gatvėse stebėjau žmones, lesinančius karvelius, vairuotojus, apvažiuojančius ne vietoje gulinčią šventąją karvę. Ten visi turi savo teises“, — pasakojo garsus menininkas.
Gal tik retsykiais policija pavaiko įžūlias beždžiones, kurios tiesiog iš rankų traukia arba sėdint parke sugeba atitraukti kuprinės užtrauktuką ir pavogti „Coca-Cola“ buteliuką. Tiesa, mineralinio vandens jos nemėgsta.
Lūšnynų žmonės
Po trijų dienų lietuviai adaptavosi. Kitiems prireikė daugiau laiko. 40 laipsnių karštis išėjus iš viešbučio taip tvoskia, kad ilgainiui neatsivėsinus gali išvaryti iš proto.
Norėdami pamatyti tikrąją Indiją, kartą ankstų rytą menininkai važiavo traukiniu keliasdešimtį kilometrų. Vagonai atvirais langais ir durimis tokie sausakimši, kad į vidų netilpę žmonės kabo ant laiptų, guli ant stogų. Kaip pašėlę sukasi ventiliatoriai, tačiau iš jų jokios naudos. Traukiniui sustojus, užplūsta toks karštis, nors mirk.
„Teko mums parą iki Delio važiuoti ir bendrame miegamajame vagone. Įdomi patirtis. Po tokių kelionių nebekreipdavome dėmesio net į didžiules žiurkes, kurios minta ir veisiasi šalia bėgių“, — šyptelėjo A.Obcarskas.
Dailininkai lankėsi Mumbajaus lūšnų rajone įsteigtose vargšų mokyklose.
„Beje, vaikai, tapę „Lūšnyno milijonieriaus“ žvaigždėmis, kilę būtent iš šio kvartalo. Ten aukcionui palikome savo nutapytas drobes. Už parduotus paveikslus surinkti pinigai atiteks vargšų mokykloms“, — aiškino dailininkai.
Menininkai bendravo su vaikais, kalbėjosi su mokytojais, dirbančiais specialiose mokyklose.
„Municipalitetas stengiasi iškelti vargetų šeimas iš lūšnynų, kuriuose jie gyvena kartu su gyvuliais. Duoda butus, vaikus skatina lankyti normalias mokyklas. Tačiau lūšnynų gyventojai grįžta. Juos traukia gimtosios vietos, nors tu ką. Panaši, tik šimtus kartų mažesnė, problema egzistuoja dėl Lietuvos čigonų“, — palygino A.Obcarskas.
Netikėtas nuotykis Bolivude
„Gatvėse sutikti europietį — tikra retenybė. Įtariu, kad po neregėtų teroristų išpuolių Mumbajuje baltaodžiai bijo čia važiuoti“, — sakė A.Obcarskas.
Vieną dieną po miestą slampinėjančių dailininkų iš Europos grupę tiesiog gatvėje sustabdė Bolivudo atstovai ir pakvietė vaidinti filme.
„Bolivudas — Azijos Holivudas, kino Meka. Net sapnuose nebuvau regėjęs, kad čia kada nors pakliūsiu“, — juokėsi netikėtai aktoriumi tapęs A.Obcarskas.
Atvykę į kino studiją, dailininkai išvydo daugiau baltaodžių turistų iš Anglijos, Amerikos, Australijos. Apie šimtą žmonių turėjo vaidinti anglų jaunikio gimines ir artimuosius. Jaunoji — indė. Ji nėščia. Siužetas intriguoja ir spaudžia ašarą.
„Per tas vestuves puotavome didžiuliame kino paviljone įrengtame ir gausiai gėlėmis išpuoštame restorane. Karštis nežmoniškas, mes — su kostiumais, kondicionierius įjungiamas tik per pertraukas, tad prakaitavome kaip pirtyje“, — pasakojo dailininkas.
Su vestuvių puotos dalyviais dirbo stilistai. Aprengėjai traukė iš konteinerių naujausius „Hugo Boss“ firmos kostiumus, dizaineriai prie jų derino marškinius ir kaklaraiščius. Kirpėjai šukavo, makiažo meistrai pudravo.
„Baltaodės moterys buvo taip sušukuotos, išdabintos šilkais ir žiedais, kad savo koleges sunkiai atpažinome. Visi buvome apauti naujais batais. Kadangi nešioju 46-ojo dydžio batus, o Indijos parduotuvėse ir 44-ojo retenybė, kojas teko kišti į mažesnius. Užmyniau pakulnes ir kentėjau po stalu kojas pakišęs. Buvo tikra kančia, kai karštyje reikėjo po salę su svečiais vaikštinėti ir bendrauti“, — aktoriaus patirtį prisiminė A.Obcarskas.
Filmavimo aikštelėje lietuviai sutiko Bolivudo garsenybę, seksualiausiu Azijos aktoriumi tituluojamą Johną Abrahamą. Baltaodės moterys jį pasitiko plojimais ir džiaugsmingu cypimu.
„Mes ten ir gėrėme, ir valgėme. Žodžiu, pasijutome lyg tikrose vestuvėse. Už savo vaidybą kiekvienas dar gavome po 500 rupijų (25 litus)“, — linksmais prisiminimais dalijosi A.Obcarskas.