Pasak tėviškėn sugrįžusio žemės ūkio specialisto, buvusio ministerijos valdininko ir žurnalisto, kasdien jis patiria tūkstantį nesąmonių, kurias ant ūkininko galvos siunčia tūkstantmetį mininčios Lietuvos valdžios atstovai.
Pirmoji ir didžiausioji nesąmonė
„Taip, tai šalies teritorijos praradimas. Nors Seimo nario, Prezidento priesaikose yra sakinys „Prisiekiu saugoti Lietuvos žemių vientisumą“, tačiau faktiškai tas tėra tuščia deklaracija.
Oficialiai teigiama, jog apie pusę milijono hektarų jau įsigiję užsieniečiai, – sako keliolika metų tėviškėje ūkininkaujantis P. Šliužas. Jis kasdien mato, kaip keičiasi kaimo socialinė struktūra, kaip žmogus laisva valia atsisako žemės nuosavybės, poreikio dirbti, galop ir savarankiškai mąstyti.
Darbingasis jaunimas išvažiavęs nugarų lenkti į užsienius, namuose likę senoliai neilgai tveria investuodami pensijas į žemės ūkį. Sunku jiems išlaikyti socialines pašalpas gaunančius vaikus ir anūkus, todėl priversti parduoti žemę bet kam – svarbu pinigus moka. P. Šliužo skaičiavimais, kiekvienam Lietuvos piliečiui išeina po 2 ha valstybės teritorijos. Aplinkiniuose kaimuose šmirinėja vokietis su pinigais, supirkinėja plūgo nemačiusius dirvonus, miškingas pelkes. Apgaudinėja lietuvį kaip indėną – pakiša spalvotų popierėlių (pavyzdžiui, eurų), tas ir susileidžia. Ne tik kaimo troboje, bet ir valdžios rūme.
Neseniai ūkininkas P. Šliužas pardavė grūdų gretimo rajono ūkininkui, valdančiam keliasdešimt hektarų žemės. Pasirodo, tas įregistravęs ekologinį ūkį, daugelį metų augina grikius, tačiau niekuomet jų dar nepjovė, nekūlė. Pervažiuoja rudenį kultivatoriais per pajuodusį lauką, o pavasarį ir sėti nereikia. Už tokį „ūkininkavimą“ iš ES gauna po du tūkstančius litų išmokų už kiekvieną hektarą.
„Kiekvienoje seniūnijoje, savivaldybėje – kupetos leidinių apie bendrijos paramą žemdirbiams, - pastebi P. Šliužas. Jo įsitikinimu, apie naujausias ūkininkavimo technologijas, kaimo plėtrą, paramos įsisavinimą didžiuliais tiražais leidžiami ir nemokamai dalijami „laikraščiai“ vėjais paleidžia milijonus litų. Kartą ūkininkas vienoje įstaigoje dovanų (krosniai prakurti) gavo porą maišų tokios „literatūros“. Parsivežė namo, pakišo degtuką – visi namai prasmirdo, kaminas suodžiais užsikišo. Tai tau „europinė parama“...
P.Šliužas prisimena prieš penkiolika metų lankęsis Danijoje. Toje šalyje kasmet buvo skerdžiama 33 mln. kiaulių (Lietuvoje tuomet – apie 3 mln.). Vienam kilogramui priesvorio danai sušerdavo 1 kg pašarinių priedų (iš 84 komponentų). Ne kiaulės - tiesiog mėsos gamybos robotai. Jau tada danai sakė: ateis laikas, kai lietuviams nereikės auginti kiaulių.
Tūkstančiai „E“ nuodų
„Anądien paskaičiau vieno instituto išleistą knygelę apie maisto priedus, - pasakoja P. Šliužas, – tūkstančiai „E“ ir nežinia, kaip kuris žmogų veikia.
Pasak P. Šliužo, visa gyvūnija yra priklausoma nuo maisto šaltinių. Pavyzdžiui, paukščiai rudenį išskrenda į šiltuosius kraštus, nes Lietuvoje jie neturi kuo maitintis. Žmogų taip pat valdo tie, kuriems priklauso maisto ištekliai. Ūkininkai (bent teoriškai) galėtų valdyti kraštą, tačiau vartotojams kišamas įvežtinis sintetinis maistas su tūkstančiais priedų. Valgytojai kaip tos danų kiaulės tampa priklausomi, paralyžiuojama jų iniciatyva, slopinamas mąstymas. Kaimiečiai rėplinėja nuo seniūnijos iki parduotuvės, laukia atvežant labdaros, ploja pažadų žarstytojams, netgi orus spėja pasižiūrėję į televizorių, o ne į dangų.
Tarsi pagal užsakymą prasideda ir baigiasi gripo epidemijos, žiniasklaidos kurstomi skandalai, kyla ir gęsta visuomenės protestai. „Krizė sugalvota tam, kad būtų dar labiau engiamas žmogus“, - sako P. Šliužas. Panašiai atsitiko Anglijoje prieš du šimtus metų, kai rankų darbą fabrikuose pradėjo keisti mašinos. Nūnai verslo pasaulį ir Lietuvą užvaldęs godumas – besaikis, begalinis. Kam mokėti dešimčiai žmonių, jeigu tą patį darbą gali atlikti penki už trijų atlyginimą.
Ūkininkas P. Šliužas valdo 18 ha žemės, augina dvi melžiamas karves ir du jautukus. Pagrindinės pajamos – už pieną. Supirkėjai iš „Dovainonių agroserviso“ kiekvieną rytą atvažiuoja, už kilogramą moka apie 30 ct. Daugelį metų P. Šliužas kruopščiai registruoja savo ūkio pajamas ir išlaidas, netgi tokias kaip iš kaimynės dovanų gauta višta ar elgetai duoti du litai. Pavyzdžiui, 2008 m. ūkininkas turėjo 14 065 Lt pajamų, o išleido 22 560 Lt. Ūkio „pelnas“ – minus 8 tūkst. Lt. Ir taip jau seniai.
Gelbsti santaupos, bet ir jos kada nors gali baigtis. Per pastaruosius šešerius metus P. Šliužas prisipažįsta sau nusipirkęs tik dvejus aulinius batus, visos kitos išlaidos – žemei dirbti, technikai prižiūrėti.
Pataikūnams - žalia gatvė savivaliauti
Prieš 16 metų šalia tėviškės sodybos P. Šliužas pasisodino 30 arų eglynėlį. Paskui kasmet vis plėtė mišką, nes dirbamoji žemė tik didino nuostolius. Sodinukus parsinešdavo iš laukų, pamiškių. Taip savo lėšomis įveisė apie 10 ha miško. Prieš ketverius metus parengė ES paramos projektą užsodinti dar 3 ha savo žemės alksniais. Ūkininkas suskaičiavo, jog dėl įvairių pažymų į biurokratines valstybės įstaigas važiavo 64 kartus. Kiekvieną kartą sugaišdavo apie 4 val.
P. Šliužas prisimena savo „biurokratinę“ veiklą: Nepriklausomybės pradžioje patarinėjęs penkiems žemės ūkio ministrams. Tuokart dirbę du patarėjai. O dabar? Juokingiausia buvo stebėti, kaip kabinetų biurokratai „suvalgydavo“ naujuosius viršininkus. Susėda ir ima girti tik ką paskirtąjį, sumanymų reformuoti sistemą kupiną ministrą: koks jis protingas, kaip teisingai guldo mintis, tokio išmintingo dar nebuvę, tikras genijus. „Per dvi savaites iš dirbti nusiteikusio vadovo likdavo „šilta vilna“. Tačiau pataikūnams – žalia gatvė savivaliauti.
Kiek racionalūs Lietuvos kaime taikomi iš Briuselio atėję nurodymai (patarimai)? Pavyzdžiui, jei nederlingose Kaišiadorių krašto žemėse užsodinsi mišką, po kelių dešimtmečių mūsų anūkai tuo galbūt džiaugsis. Tačiau kas atsitiks derlingai, tačiau savininko apleistai žemei, jeigu joje pagal „europinę paramą“ atsiras energetinių augalų (žilvičių) plantacijos? Už sovietmečio „melioracijos pamokas“ nebėra ką bausti, šiandien Lietuvos valdžia vėl lipa ant to paties grėblio.
Artėja 2013-ieji, kai baigsis ES parama. „Ar nepasijus lietuvis praskolinęs save, vaikus ir anūkus?“ – retoriškai klausia P. Šliužas. Bankų sistema – svetimųjų rankose, energetika, pramonė – taip pat. Netgi žemė – lietuviui tik viena koja atsistoti. Ūkininko nuojauta kužda, jog ateityje mūsų laukia reprivatizacija. Šeštą dešimtį baigiantis P. Šliužas tikisi dar pamatyti lietuviui sugrįžtančią materialinę ir dvasinę nuosavybę. Tuomet kaimietis vėl galės pats pasikurti savo krosnį, kurią kitados iškeitė į kaimyno pažadą nemokamai tiekti šilumą.