Dėl savo išvaizdos V.Žemaitytė kone kasdien sulaukia komplimentų, o stadionuose per varžybas tūkstančiai gerbėjų akimis seka 185 cm ūgio liekną blondinę iš Lietuvos.
Sirgaliai stūgavo iš pasitenkinimo, kai 2007-aisiais Viktorija iškovojo iki šiol dvi svarbiausias karjeros pergales — Debrecene tapo Europos jaunimo iki 23 metų čempione, o netrukus po to Bankoke laimėjo ir universiadą.
Tailande septynkovininkei trūko kryžminiai raiščiai ir rimta trauma pristabdė karjerą. Kol Viktorija sveiko, motina nusiuntė dukters nuotraukas į „Olialia pupyčių“ atranką.
„Bet net jei man pasiūlytų tapti „Olialia pupyte“, atsisakyčiau, nes man vis dar svarbiausia — sportas“, — tvirtino 24 metų lengvaatletė, po dviejų kryžminių raiščių operacijų netrukus ketinanti grįžti į stadioną.
— Kaip jūsų nuotraukos atsidūrė „Olialia pupyčių“ puslapyje? — „Ekstra“ paklausė V.Žemaitytės.
— Aš sportuoju ir esu labai užsiėmusi, todėl neturiu net kada pagalvoti apie tokius dalykus. O mano mama sako: „Esi simpatiška mergina ir manau, kad ko nors pasiekti gali ne tik sporte, bet ir grožio srityje“, todėl paėmė nuotraukas ir nusiuntė jas į „Olialia pupyčių“ puslapį.
Po kiek laiko gavau pasiūlymą už savo pinigus dalyvauti profesionalų fotosesijoje, kad su tomis nuotraukomis galėčiau eiti į bet kurią agentūrą ir gal man pasiūlytų būti fotomodeliu.
— Norėtumėte juo tapti?
— Mano apimtys netinka būti manekene, nes esu 185 cm ūgio, sportiška, kaip septynkovininkė — tvirta. Bet būti fotomodeliu man patiktų. Pavyzdžiui, galėčiau reklamuoti sportinę aprangą.
— Ar likote patenkinta fotosesijos rezultatais?
— Tiesą sakant, esu turėjusi ir gražesnių nuotraukų.
— Mėgstate fotografuotis?
— Manau, kad kiekviena mergina mėgsta fotografuotis. Kai su draugėmis išsirengiame į vakarėlį ir sau gražiai atrodome, galvojame — o ką, galime ir pasifotografuoti. Mėgstu pasimaivyti prieš objektyvą.
— „Olialia pupyčių“ įvaizdis — itin drąsus ir seksualus. Nesibaiminate apsinuoginti prieš objektyvą?
— Buvo siūlomi trys fotosesijos variantai: fotografuotis su džinsais ir marškinėliais, su suknele ir su apatiniais drabužiais. Bet šiai intrigai nepasidaviau ir fotografavausi tik su trumpa sportine apranga.
Jei man ir pasiūlytų tapti „Olialia pupyte“, viena priežasčių, kodėl turbūt nesutikčiau ja tapti, yra ta, kad šios merginos pernelyg apnuoginamos, o aš to nenoriu.
— Bet septynkovininkės per varžybas irgi apsinuogina — mūvi tik trumpas sportines kelnaites ir liemenėlę. Nedrovu?
— Prie to įpratome. Kai visos varžybose dalyvauja taip apsirengusios, apie gėdą net nepagalvoji. Mūsų kūnai ištreniruoti, visai gražūs. Tikrai nejaučiu kompleksų nusirengti. Bet nenorėčiau visiškai apsinuoginti prieš visą Lietuvą — ir taip pakanka apkalbų.
— Kai vasarą išsirengiate į paplūdimį, kokį bikinį renkatės — dviejų dalių ar uždarą vientisą?
— Dviejų dalių. Savo kūno nesigėdiju.
— Mėgstate puoštis?
— Kiekviena moteris mėgsta puoštis. Tik kažkada pagalvojau, kad man nėra kur puoštis. Mano darbas yra sportas, kai per dieną turiu dvi treniruotes, iš sportinių drabužių beveik neišlendu. Rytą pasitreniruoji, grįžti namo, nusiprausi, įšoki į naminius drabužius, pailsi porą valandų ir — vėl į sportinį kostiumą ir į treniruotę.
Pasipuošiu nebent savaitgalį važiuodama kur nors į miestą, eidama į kiną ar šiaip kokį vakarėlį — gimtadienį ar klubą.
— Turite spintoje suknelių?
— Turiu. Aptemptų, trumpų. Tikrai ne vien kelnes mūviu.
— O aukštakulnių?
— Irgi turiu. Bet eiti į klubą man su jais nesmagu, nes mano draugės su aukštakulniais tampa 180 cm ūgio, tai aš išaugu iki 193 cm. Todėl klubui renkuosi laisvesnį stilių — džinsus ir marškinėlius. Juolab kad ten einu ne vaikinų ieškoti, o pasilinksminti su bičiuliais.
— Nekompleksuojate dėl savo ūgio?
— Jau išaugau iš to amžiaus. Kai buvau jaunesnė, kompleksuodavau, nes buvau labai aukšta ir labai plona. Dėl to net sulaukdavau pašaipų. Buvau tokia laiba, kad atsikišusiais kaulais vis kliudydavau durų staktą ir nuolat gydydavausi mėlynes.
Kai pradėjau sportuoti, atsirado raumenų, sumoteriškėjau ir viskas susitvarkė.
Sportuoti pradėjau labai anksti. Vaikystėje kvadratą žaisdavau su berniukais, nes su mergaitėmis buvo neįdomu — mano smūgis buvo labai stiprus, gerai gaudžiau kamuolį.
Iki kokių 13 metų bendraudavau vien su berniukais. Žaisdavome krepšinį, futbolą, tinklinį.
— Ryžtumėtės plastinei operacijai?
— Gal vėliau. Koreguočiau nosį, nes vaikystėje įkando šuo ir liko randas. Su juo jau susigyvenau ir nebepastebiu. Bet nuotraukose, jei fotografuota iš tam tikros pusės, jis matyti.
— Esate patyrusi dvi kryžminių raiščių operacijas. Kada grįšite sportuoti?
— Birželį buvo atlikta antroji operacija, o po po mėnesio jau pradėjau judėti, stiprinti raumenis. Žiemą jau ketinu dalyvauti rutulio stūmimo rungtyje, kad pajusčiau varžybų skonį. O vasarą jau būsiu visiškai atsistojusi ant kojų ir pradėsiu dalyvauti daugiakovės varžybose.