Garsios paveldėtojos vaikaitė
Ją kartais pavadina grafaite. Kaip kitas mergaites – princesėmis. Skirtumas tik tas, kad kitos mergaitės lyg princesės atrodo tik savo tėvams ar seneliams, o ji – tikra grafaitė.
Grafaitė gyvena ne tikrame dvare, bet šalia to dvaro stovinčioje pietinėje oficinoje – svečių namuose. Ir ne viena – su didele dešimties narių savo šeima.
Ši grafaitė – tai penkiolikmetė Brigita Jankutė, Raguvėlės dvaro paveldėtojos, garsiosios Komarų giminės palikuonės Alvilinos Rimševičienės vaikaitė.
Raguvėlės nenori palikti
Dabar Brigita pirmus metus mokosi Panevėžio rajono Velžio gimnazijoje, 10-oje klasėje. Ji nori gerai baigti mokyklą ir tapti odontologe, gydyti žmonėms dantis.
Arba baigti socialinius mokslus ir suktis tarp pagalbos prašančių žmonių.
Tiesa, ką tik Brigitai pačiai reikėjo pagalbos. Praėjusią savaitę ji paslydo mokykloje ant laiptų ir išsinarino koją. Dabar ji įkalinta namuose su langete ir tik pro langą žvelgia į romantiškai krintantį pirmąjį sniegą.
Išvykti iš Raguvėlės mergaitė visiškai nesvajoja. Čia jos namai, čia dvaras su daugybe jo statinių – jaukiau už šią vietą penkiolikmetė neįsivaizduoja galint pasaulyje būti. Čia ji maža lakstė po apleistas dvaro menes, žaidė su kaimo vaikais, o kai kurie nepakviestieji bendraamžiai labai pavydėjo. „Bet visų juk nesukviesi“, – teisinosi mergaitė.
Kai kurie ją ir grafaite pavadindavo. Tik Brigitai būdavo pikta dėl to, nes ji visada norėjo būti tokia pat, kaip ir visi.
Broliai dvaru tesirūpina
B.Jankutė vedžioja mane, netikėtą viešnią, po dvarą, rodo jau suremontuotą vieną salę, kitas, pamažu dažomas, tvarkomas, kabinamus šviestuvus. Pasakoja, kad užpraėjusią savaitę čia vyko vestuvių puota, kad vis dažniau žmonės užsisako čia visokius pobūvius. O rugpjūtį ir ji pati puotavo – savo brolio Dariaus vestuvėse. Jis vedė Rasą iš Krekenavos.
Brigitai kiek apmaudu, kad iš 20-ies pastatų susidedantis dvaro ansamblis dar vis nesutvarkytas, nerestauruotas, tačiau ji supranta, kad šiai vertybei prikelti reikia daug pinigų, o juos uždirbti šeimai ūkininkaujant kol kas neįmanoma.
Tačiau mergaitė tiki, kad pamažu viskas eis tik į gera. Kita vertus, jai dvaro ansamblio restauravimas ir neturi per daug rūpėti – močiutė jį perdavė suaugusiems Brigitos broliams Dariui ir Nerijui, o jai – mišką ir žemę.
Kartu ir draugė, ir sesuo
Grafaitė visada liūdėdavo, kad neturi sesers. Tačiau dabar jau turi, nesvarbu, kad netikrą, užtat ji – geriausia draugė. Jos kartu viename kambaryje ir glaudžiasi.
Atsitiko taip, kad po vienos skaudžios nelaimės Brigitos draugė su maža sesute atsidūrė vaikų globos namuose. Mergaitė pabėgo iš ten ir kone šimtą kilometrų sukorė, kad vėl grįžtų namo.
Tuomet močiutės Alvilinos geroji širdis neišlaikė – ji pasiėmė globoti abi sesutes.
Taip dabar visi kartu dviejuose butuose oficinoje gyvena.
Draugas kilęs iš bajorų
Brigita išsitaria turinti draugą Tautvydą Lipnicką. Jis iš Panevėžio, bet jie susipažino Raguvėlės bažnyčioje, jis čia atvažiuoja pas gimines. Tik vėliau Brigita išsiaiškino, kad jis kilęs iš bajorų. Močiutė pasakė, nes pažįsta jo senelį Bronių Radėną.
Mergaitė apie savo draugą ir jo seneliui galėtų pasakyti daug gražių žodžių.
„Taip, Brigitai grožio pakanka, kad tik būtų protinga“, – to savo vaikaitei linki A.Rimševičienė ir iškart prideda, kad kol kas negali skųstis.
Apie titulus nekalba
Sausį 17 metų gimtadienį švęsiantis T.Lipnickas mano, kad titulai XXI amžiuje jau nieko nereiškia, tačiau sutinka, jog iš giminės šaknų galbūt ateina ir kultūra, ir garbės supratimas. Taip jau atsitiko, kad apie tai jie su Brigita nė karto nėra kalbėję.
V.Žemkalnio gimnazijoje besimokantis jaunuolis svajoja ateityje kurti savo verslą. Jau dabar vasaromis jis nesėdi rankų sudėjęs – užsidirbo tiek, kad galėjo nusipirkti rusiškų motociklų. Vaikinas neslepia, kad būtent motociklai dabar jo silpnybė, belieka sulaukti, kol galės juos vairuoti.
Tautvydas daug sportuoja, tačiau ne dėl rezultatų, o dėl savęs. Jam smagu ir plaukioti, ir bėgioti, ir dviračiu važinėti.