Vilniaus kavinėje su Andriumi Užkalniu
vartydami egzotiškų užkandžių valgiaraštį svarstėme, kad jei
jis iš Londono grįš gyventi į Lietuvą, Japonijos virtuvę čia
jam teks pamiršti. Mat tikrų sušių pas mus su žiburiu nerasi.
„Būna, žmonės kažko ieško ne ten, kur reikia. Lygiai taip
D.Britanija ne tau, jei negali gyventi be krepšinio ir jei tau
reikia didelio gyvenamojo ploto“, – sako prieš 15 metų Londone
įsikūręs žurnalistas A.Užkalnis.
Lrytas.lt skaitytojams jis žinomas
kaip šmaikštus kandžių komentarų apie lietuvių silpnybes bei
kompleksus autorius. Londone BBC dirbantis lietuvis rytoj Vilniuje
pristatys savo pirmąją knygą „Anglija: apie tuos žmones ir jų
šalį“.
A.Užkalnis vėl griauna mitus ne
tik apie lietuvius, bet ir apie dažno jų akimis regimą Jungtinę
Karalystę. „Žmogus, kupinas neteisingų stereotipų apie šalį,
iš jos grįžta labai nusivylęs”, – sako, kaip pats vadina,
„vadovą apie Angliją pradedančiajam“ išleidęs vyras.
– Galima prognozuoti, kad sulauksite kritikos iš mūsų
intelektualų literatų, kurie, ilgai šlifavę savo įmantrų
filosofinį žodį, taip ir lieka nepastebėti, neįvertinti. Jie
niurzga, kad dabar kone kiekvienas gali knygą parašyti. Ką jiems
atsakytumėte kaip naujas, iš „kitur“ atėjęs autorius?
– Iš tiesų, šiais laikais
parašyti knygą gali daug kas, o išleisti ją ir dar už savo lėšas
– tikrai nesunku ir nebrangu. Bet čia nematau jokios problemos.
Kam tie intelektualai taip jaudinasi dėl to, jei net ne už jų
pinigus tos knygos leidžiamos? Juk nesudarinėsi meno tarybos, kuri
iš anksto nuspręstų, verta ta knyga dėmesio ar ne. Tarp jūsų
minimų intelektualų literatų nemažai tokių, kurie, jei duotum
jiems valią, uždraustų rašyti visiems, išskyrus pačius save.
Be to, mums, lietuviams, būdingas
savo profesijos mistifikavimo menas. Kiekvienas, išmokęs kokio nors
amato, bando parodyti, kad jis įvaldė kažką labai neįprasto, kas
pasiekiama tik pateptiesiems ir turi kažkokią retą paslaptį.
Anksčiau, kad galėtum rengti
parodas, turėjai būti Dailininkų sąjungos narys, o į ją priimti
galėdavo tik tie kolegos, kurie tai sąjungai jau priklausė ir
kuriems tavo darbai patikdavo arba kurie būdavo tavo giminaičiai. O
dabar atviras kažkokių „kitų“ žmonių, kuriems nereikalingas
kokių nors autoritetų postūmis, įsiveržimas, be abejo, daug ką
erzina. Mano paties visa karjera susidėjo iš autoritetų negerbimo
ir darymo to, kas kitiems atrodo esant neįmanoma. Man ir nereikėjo,
kad kas man leistų rašyti knygą ir pasakytų, jog tam esu jau
subrendęs.
Lygiai taip prieš 19 metų atėjau
dirbti į Lietuvos radiją. Per informacijos tarnybą susiradęs jų
kontaktus, paskambinau ir pasisiūliau dirbti. Jie buvo taip suglumę,
kad tepasakė: „Ateikit, paklausysim jūsų“. Tada, būdamas
Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų antro kurso
studentas – daugiausia mokėmės anglų filologijos, – norėjau
angliškai skaityti tuo metu buvusias populiarias programas
užsieniui.
Taigi, nuėjau, manęs pasiklausė,
pasakė, kad man su mano anglų kalba į eterį dar anksti, bet
pasiūlė pabandyti padaryti ką nors lietuvių kalba. Pirmą
reportažą parengiau iš šunų parodos Kalnų parke Vilniuje.
Vėliau, po kelerių metų, man jau leido rengti žinias ir anglų
kalba.
– Knygoje užsimenate apie tą
etapą, kai dauguma lietuvių į ūkanotąjį Albioną vykdavo dar
kaip prisidavėliai. O kaip pats ten atsidūrėte 1995-aisiais?
– Vykau dirbti į BBC. Anuomet
susiradau skelbimą „Lietuvos ryto“ dienraštyje dėl rengiamo
konkurso į redaktoriaus ir vertėjo vietą BBC monitoringo tarnybos
lietuvių skyriuje. Jiems reikėjo naujo darbuotojo, kuris pakeistų
žmogų, ten dirbusį nuo 1953 m. ir išėjusį į pensiją. Man
pavyko ten patekti galbūt dėl to, kad tada buvau dar jaunas ir
pasirengęs mokytis, o ne kitus mokyti.
Gerai prisimenu, kaip Vilniaus
universiteto Filologijos katedroje, kur vyko pokalbiai su kandidatais
į šį postą, praėjusiais kitas atrankas, skeryčiojosi ir
purkštavo „honoro“ kupina universiteto dėstytoja. Ji ėjo į
pokalbį prieš pat mane ir jai nepatiko potencialių darbdavių
klausimai. Gal atrodžiau labiau sukalbamas už tas primadonas. To
pokalbio metu man buvo vos 23 metai.
Po kelerių metų vertėjo ir
redaktoriaus darbo gavau galimybę vadovauti Baltijos šalių
monitoringo skyriui, vėliau buvau vienas iš buvusios Sovietų
Sąjungos monitoringo skyriaus vadovų. Kelis mėnesius teko
pagyventi ir Ganoje, ten steigiau nedidelį BBC monitoringo skyriaus
biurą. Ypač man patiko tas etapas, kai užsiėmiau Rusijos
Tolimaisiais Rytais, nes šį darbą derinau su savo domėjimusi
Japonija.
Trejus metus užsiėmiau Irano
žiniasklaidos monitoringu, bet taip ir neturėjau galimybės ten
nuvykti dėl apribojimų užsieniečiams, ypač – BBC atstovams.
Užtat pasilankiau beveik visose Irano kaimynėse. Man buvo labai
įdomu susipažinti su visiškai kitokiomis kultūromis.
Dabar atsakau už Europos ir Lotynų
Amerikos monitoringą, bet šiuo metu esu šiek tiek sėslesnis nei
anksčiau ir daugiau būnu namie, todėl ir knygą baigiau rašyti. O
anksčiau per daug laiko praleisdavau lėktuvuose, viešbučiuose ir
oro uostuose.
– Anglijoje jums neteko būti
nelegalu, niekada nereikėjo restoranuose ar viešbučiuose mazgoti
indų, gyventi susimetus į vieną krūvą su daug nepažįstamų
juodadarbių tautiečių. Bet knygoje rašote apie lietuvių
imigrantus būtent kaip apie Didžiąją Britaniją užplūdusią
darbininkų tautą. Kokiai lietuvių „kastai“ pats ten save
priskirtumėte?
– Niekada nebandžiau savęs
priskirti kokiai nors tautiečių kategorijai.
Kai kurie migrantai, atvykę dirbti
į Didžiąją Britaniją, viską totaliai neigia. Jie būna labai
priešiškai nusiteikę. Tokie ten išvis nieko nepriima, bjaurisi ir
anglų maistu, ir žmonėmis, o laiką leidžia tik su kitais
lietuviais, turi įsivedę tik lietuviškas televizijas, laisvalaikiu
žiūri „kašį“, užsigerdami lietuvišku alumi - esą nieko man
daugiau nereikia. Toks gyvenimo užsienyje modelis man atrodo
pakankamai liūdnas.
Man apskritai ten niekada nepavyko
iki galo susišnekėti su lietuvių bendruomene. Senoji karta,
įsitvirtinusi Jungtinėje Karalystėje po Antrojo pasaulinio karo,
tokius, kurie ten atvyko apie 1990-uosius, vertina kaip vagis ir
avantiūristus, juos niekina. Aš tiesiog nenorėjau jiems aiškintis,
kad, žinokite, atvykau čia ne salotų plauti (nors tai irgi
darbas), ir ne jiems spręsti, koks darbas geras, o koks – blogas,
ką ten atvykusiems galima daryti, o ko – ne. Nenorėjau klausyti
emigracijos patriarchų pamokslų apie tai, kaip atvykus reikia
gyventi.
Prisimenu, kaip vienas
priešpensinio amžiaus Anglijos lietuvis neprašytas man dėstė, ką
reikia valgyti. Jam, atvykusiam po karo, bet koks maistas, išskyrus
bulves, buvo ir liko nematyta egzotika. Jis negalėjo patikėti, kad
tik ką atvykęs iš Lietuvos jau buvau susipažinęs su kukurūzų
dribsniais.
Su naująja Anglijos lietuvių
bendruomene – tais, kurie atvyko po 1990 metų, man irgi nepavyko
užmegzti dialogo, nes nesutapo interesai. Nesakau, kad jie blogi
žmonės, bet, mano požiūriu, jie apsiriboję dirbtiniu lietuvybės
išlaikymu – bent jau ne tokiu, koks man įdomus.
Aš tikrai nematau reikalo būtinai
praleisti savaitgalius specialiai lietuviškoje aplinkoje –
lietuviškoje biliardinėje ar klube, išgerti lietuviško alaus arba
žiūrėti lietuviškas letevizijos laidas.
Todėl ilgainiui supratau, kad aš
nei anglas, nei lietuvių emigrantas, o tiesiog esu lietuvis, šiuo
metu dirbantis ir gyvenantis Anglijoje. Taip, mano dukros eina į
anglišką mokyklą ir, nors moka lietuvių kalbą, tarpusavyje
bendrauja angliškai, nes daugiau laiko praleidžia aplinkoje, kur
bendraujama anglų kalba – tai, žinoma, be galo pakraupins visus
dogmatinius skaitytojus, kurie, man anksčiau jau apie tai užsiminus,
apkaltino mane blogu atžalų auklėjimu. Mano dukros lietuvių kalbą
tobulina Lietuvoje, o ne pristovėtose bendruomenės kertėse.
– Rašote apie skirtumus tarp
imigrantų ir emigrantų. Kaip tik ir norėjau paklausti, kaip
jaučiatės Lietuvoje ir kaip – Anglijoje?
- Šis klausimas – pakankamai
svarbus, galėjau jį ir į knygą įtraukti. Aš neteikiu tokios
didelės reikšmės gyvenamajai vietai, kaip daugelis lietuvių.
Per visus tuos penkiolika metų,
praleistų už Lamanšo, tas pats klausimas man buvo pateiktas gal
kelis šimtus kartų: „Nuu, tai ar jau įleidai šaknis?“ Ir aš
niekada į jį negalėjau atsakyti nei “taip”, nei “ne”.
Pirmiausia ką reiškia tos „įleistos šaknys“?
– Lietuviams gal tai siejasi
su įsigytu nekilnojamuoju turtu?
– Taip, su šeima turiu namą
Londono vakariniame priemiestyje. Kita vertus, daug lietuvių yra
įsigiję nekilnojamojo turto Ispanijoje ar Bulgarijoje, bet niekas
jų neklausia: „Ar jau įleidai ten šaknis?“
Tikriausiai to manęs klausinėjo,
o man buvo sunku atsakyti dėl to, kad dažnam lietuviui labai
svarbus identifikavimasis – ar aš jau priklausau tai bendruomenei,
visuomenei? Bet net jei ir likčiau visam gyvenimui Anglijoje, anglu
aš niekada nepasijausčiau. Ten didelę krizę patiria tie
svetimšaliai, kurie bando tapti anglais ir būti priimtais į jų
visuomenę. Tai neišvengiama nelaimė žmogui, nes laukia toks
iliuzijų žlugimas, kad baisesnio nė nesugalvosi.
Pasidaryti šimtaprocentiniu
Anglijos visuomenės nariu – be galo sudėtinga, o gal net
neįmanoma. Bent jau neįmanoma, kad tave supainiotų su vietiniu,
čia gimusiu, ar kad vietiniai priimtų kaip savą. Geriausiu
atveju, tave ten gali priimti kaip puikiai angliškai kalbantį
užsienietį, kuris gerbia ir supranta jų tradicijas, pažįsta jų
šalį.
O būtent dėl to, kad Anglijoje
sunku pasidaryti šimtaprocentiniu anglu, dauguma lietuvių nusivilia
ir pasidaro šimtaprocentiniais lietuviais iki pašaknų: nusiskusiu
trumpai plaukus, susikišiu megztinį į džinsus, užsidėsiu ant
automobilio „neonkes“ ir kambaryje užsitrauksiu užuolaidas, kad
jau niekas neabejotų, jog esu tikras „lietuvys“, nes jūs,
čionykščiai, manęs nepriėmėte. „Ir būkit tokie“, –
pareiškia toks lietuvis.
Gal aš pats nesu tikras lietuvis,
nes neturiu potraukio taip aiškiai pareikšti savo priklausymą
kokiai nors socialinei grupei ir taip griežtai apsibrėžti
tapatybę? O gal tokia mūsų savybė – senos, valstietiškos
visuomenės palikimas? Todėl, kad anksčiau žmonėms buvo labai
svarbu priklausyti kokiai nors bendruomenei – vienas tu niekam
nereikalingas. O būti vienas ar vienišas gali tik kokiame nors
megapolyje, bet ne kiekvienas didžiuliame kosmopolitiškame mieste
gali jaustis saugiai ir užtikrintai.
– Taigi, ir knygoje rašote,
kad tapti tikru anglu – neįmanoma. O kokius anglų įpročius,
pažiūras perėmėte per tuos penkiolika metų?
– Man tikrai labai skanu arbata
su pienu, nors pirmuosius pora metų nepatiko. Bet čia – tik
išorinis dalykas. Aš išmokau iš anglų vieną puikiausių dalykų
– vertinti tam tikrą jų labai mėgstamą kuklumą ir
susimenkinimą, kuris yra tik apsimestinis, nes anglai iš tiesų
puikiai žino savo vertę.
Pagrindinis jų pasitikėjimo
savimi ženklas – kad net apie savo vertę nereikia nė šnekėti.
Jie beveik iki iškrypimo moka
džiaugtis tuo, kad, pavyzdžiui, įsigijo ar pasisiuvo kostiumą už
tris tūkstančius svarų, bet tai žinos tik tas vienas žmogus ar
dar nebent tas, kas turi lygiai tokį patį kostiumą. Jo aukštai
kokybei atpažinti yra daug smulkmenų, kurias žino tik nedaugelis,
pavyzdžiui, kad prabangaus kostiumo skylės sagoms yra apsiūtos
ranka, dėl to siūlės – ne visai lygios, o rankovės sagos
atsisega, nors tikri žinovai to nedemonstruoja, jų niekada
neatseginėja. Bet kai kurie svetimšaliai, turintys daug pinigų,
pradėjo dėvėti kostiumus su viena atsegta saga, kad visi pamatytų,
jog jie sau gali leisti tokį gaminį, kur tą sagą galima atsegti.
Tikrųjų vertybių saugotojams tai buvo pavyzdys, kaip užsieniečiai
nesupranta jų gyvenimo „cinko“.
Man atrodo labai patrauklu būtent
mėgavimasis savęs nedemonstravimu, apgaulingas paprastumas. Pamenu,
Vilniuje „Markus“ restorane vieną kartą prie kito stalo sėdėjo
žmogutis, iš pažiūros „bomžas“: senais drabužėliais,
susivėlęs, žila barzda. Padavėjas jam atnešė sriubytės.
Pagalvojau, gal koks pažįstamas, o gal jam atneša to, kas liko
restorane kaip labdara. Pavalgęs diedukas išsitraukė auksinę
kreditinę kortelę, sumokėjo ir išėjo. Štai toks žmogus
Anglijoje būtų savo vietoje.
Taip pat anglai už visas kitas
tautas geriau suprato, kad sunku šaipytis iš to, kas anksčiau jau
pats iš savęs pasišaipė. Ant to pastatytas visas angliškas
humoras. Kaip viename iš savo straipsnių rašiau, tai jų
savisaugos instinktas. Dėl to parodomojo savęs nuvertinimo ir
pasijuokimo iš savęs anglų aristokratijai pavyko išlaikyti savo
turtus ir padėtį.
Yra labai daug anglų, gyvenančių
geriausiose Londono vietose, namuose, kainuojančiuose milijonus, bet
jie patenkinti sau važinėja tokiais automobiliais, kokius net
studentams Lietuvoje būtų gėda turėti – tokius prarūdijusius,
vos pavažiuojančius su vieno litro varikliu.
Man atrodo, kad sugebėjimas
juoktis iš savęs – stipriausia anglų savybė, jiems padėjusi
per istorijos šimtmečius. Aš jaučiuosi kai kada tuo pasinaudojąs.
Dažnai šaipausi iš savęs.
Kai perskaitau komentarus apie
save su visais prasimanymais ir istorijomis apie mano praeitį, neva
turėtą žmoną Čikagoje, apie suktybes Antavilių senelių
namuose, kur neva dirbau ir vadovavau saviveiklai, grojau akordeonu
ir savindavausi seną patalynę ir maistą, mane tai džiugina. Jei
būčiau niekam neįdomus, niekas nesivargintų prisigalvoti tokių
fantastiškų legendų. Jaučiuosi lyg koks pasakų trolis, apie kurį
sudeda padavimus.
– Matyti, kad nevengiate
pasijuokti ir iš savęs, ir iš kitų lietuvių. Bet kai kam gali
atrodyti, kad labai lengva mėtyti akmenis į savo gimtąjį daržą,
kai esi nuo jo atitolęs. O jei, kaip ketinate, grįšite į Lietuvą,
gal Užkalnis nustos šaipytis iš mūsų silpnybių ir ydų?
– Jeigu nustosiu šaipytis, apie
ką man reikės rašyti? Kaip lietuvis rašytojas, galiu žymiai
geriau pasišaipyti iš lietuviškų stereotipų, silpnybių ir ydų
nei kiti. Nors būna, žmonės klausia manęs: kas tau leido tai
daryti? Bet aš nieko to leidimo ir neprašiau. Juolab kam nuo to
blogiau? Ar tai baisiausia iš tų visų blogybių, kurios
lietuvius supa? Bet gal tos ironiškos kritikos bijo mažos tautos ar
tautos, susikūrusios neseniai, kurioms būdingas netikrumo jausmas
ir savigyna?
– Įsivaizduokime, kad
atsitiktinai sužinojome, jog į Lietuvą atvažiavo koks nors
korespondentas iš svetur ir aprašė, gal tik epizodiškai, vietinį
gyvenimą, ir jau visuomenėje kyla audringa reakcija į to autoriaus
įspūdžius apie lietuvius. O kaip reaguotų britai, sužinoję, kad
užsienietis, dirbęs BBC, išleido knygą apie juos?
- Nemanau, kad jiems tai įdomu
būtų, nes nieko naujo. Yra daugybė užsieniečių, dar ir viešai
savo nuomonę apie Angliją pareiškiančių. Aš tikrai labai
nudžiugčiau, sužinojęs, kad kažkas iš anglų susidomėjo, ką
apie juos parašiau. Gal knyga būtų išleista Didžiojoje
Britanijoje anglų kalba. Gal tada tapčiau labai turtingu.
Bet tai – tik bergždžios
svajonės.
Britanijoje gyvenantiems tikrai
nėra įdomu, kas ką apie juos galvoja. Jie net ne įsitikinę, o
žino, kad jie – geriausia tauta pasaulyje, kad jų tvarka yra
vienintelė gera tvarka, visos kitos – blogos ir neteisingos. Jie
gali labai ramiai pritarti, kad kitose šalyse daug kas yra geriau,
pavyzdžiui, kad Italijoje skanesnis maistas, Japonijoje – geresnis
transportas, Prancūzijoje gaminamas geresnis vynas, bet anglai vis
tiek save laikys geriausiais.
Jei jie taip jautriai reaguotų į
kiekvieną apie juos išgirstą pastabą kaip lietuviai, tai jau
turėtų eiti visi kolektyviai nusižudyti. Įsivaizduokime, kiek ir
ko kiekvieną dieną pasaulio žiniasklaidoje prirašoma apie britus
- kad Anglijoje baisus maistas ir bjaurus oras, baisimasi, kaip
sausio vidury merginos iš naktinių klubų išeina tik su
aptemptomis „maikėmis ant šleikų“, šaipomasi iš apsileidusių
anglų moterų ir iš prastos stomatologijos. Jei jie reaguotų
kaip lietuviai, turėtų neatlaikyti.
Bet galbūt mes, lietuviai, nepratę
prie dėmesio, nežinome, kaip elgtis jo sulaukus. Kaip ir kazachai
nežinojo, kaip elgtis dėl Borato. Kazachams tai buvo tokia sunki
mokymosi įkalnė, jog viskas prasidėjo nuo to, kad Kazachstano
ambasadorius pradėjo reikalauti, jog D.Britanijoje būtų uždrausta
rodyti tą filmą, tuo metu net buvo paleisti reklaminiai klipai apie
visai kitokį Kazachstaną, nei kad rodoma filme.
Lygiai kaip lietuviai amerikiečiams
įrodinėjo, kad arklienos nevalgo ir yra ne kanibalai. Toks jautrus
reagavimas – pakankamai nervingos ir savimi nepasitikinčios tautos
požymis.
Jei ir aš reaguočiau į viską,
kas apie mane parašoma interneto portalų komentaruose, jeigu bent
kažkiek rimtai vertinčiau kai kurias paklaikusias pastabas apie
mano snukio riebumą ir kodėl aš išsišiepęs visose savo
nuotraukose, turbūt negalėčiau rašyti.
– Ne tik jūsų knygoje, bet
ir straipsniuose vis išlenda mintis, kad lietuviai – sėsli
žemdirbių tauta, dėl to nėra linkę daug keliauti. Bet drįsčiau
tam nepritarti, nes, rodos, kuriame tolimiausiame pasaulio kampelyje
būtum, vis tiek sutiksi ką nors iš tų trijų milijonų.
– Labai gerai, kad tai mano
minčiai nepritariate. Tik prieš trejus ar ketverius metus man
susidarė toks apgaulingas, o gal tik epizodinis įspūdis,
pabendravus su prakutusiais pažįstamais. Atrodė, kad visi jau tiek
visur atsivažinėję, kad niekur keliauti nenori, visi tik nori
nusipirkti po sodybą su pirtimi prie ežero, ten kepti šašlykiuką,
gerti aliuką, ir kad televizorius šalia būtų. 2006-2007 metais
lietuviams atrodė, kad jiems jūra iki kelių, kad čia – vos ne
Švedija. Tuo metu visi per daug buvo užsidegę pirkti nekilnojamąjį
turtą ir naujus automobilius, visa emocinė stimuliacija buvo čia,
Lietuvoje. Gal dėl to man atrodė, kad lietuviams jau nereikia nė į
šonus dairytis.
Susidarė įspūdis, kad keliavimo
užtaisas išsieikvojo ir lietuviai grįžo prie natūralios
valstietiškos būsenos. Bet dabar taip jau nemanau, pažiūrėjęs,
kokią daugybę planetos vietų lietuviai aplanko net krizės
laikais, dar turint galvoje tai, kad ir iš Vilniaus oro uosto
susisiekimas su pasauliu prastas, net iš Serbijos keliauti lengviau.
Pastaruosius metus, kai krizė kūju
daužo per visus gerovės simbolius, man pradeda atrodyti, kad iš
visų prabangos ir visų pasirinktinų nebūtinų dalykų lietuviai
kelionių atsisakys paskiausiai. Jei taip bus iš tiesų, tai aš
būsiu be galo laimingas.
– Matau Užkalnį kaip
„vakarietiškos“ sielos žmogų. Todėl norisi paklausti, kuo jus
patraukė Japonija?
– Pats iki galo sau į šį
klausimą neatsakiau. Esu vienas iš tų žmonių, kurie yra taip
stipriai paveikti šios šalies, kad net skaičiuoja atspaudus pase,
patvirtinančius, kiek kartų ten buvo. Tai galiu pasakyti, kad jų
mano pase yra jau keturiolika.
Man ten tiesiog labai patinka. Man
labai patinka jų maistas, vaizdai ir gamta. Labai patinka ten esanti
tvarka, kuri yra besąlygiška.
Pateiksiu pavyzdį: kai kurie
žmonės būna šokiruoti, mano namuose pamatę lentyną, kur
kompaktiniai diskai sudėti abėcėlės tvarka. Gal tai pedantiškumo
požymis, gal tai kai ką gali erzinti, bet man tai patinka. Dėl to
mane žavi, kad Japonijoje, kaip pažadėta, taip tiksliai ir bus.
Britanijoje per penkiolika metų
taip ir nepripratau, kad jei parašyta, jog avialinijų registracijos
langelis atsidarys 7 val., iš tikro tik 7 val. 10 min. atsiras
tarnautoja, pradės junginėti kompiuterį, ir ji pradės keleivius
aptarnauti geriausiu atveju gal tik 7 val. 25 min.
Man Japonijoje buvo didžiausias
įspūdis, kai Okinavoje pirmas skrydis buvo skelbiamas 6 val. 30
min., buvo parašyta, kad registracija prasideda 5 val. 30 min. 5
val. 20 min. atėjo tarnautojos, viską išsidėliojo, tada pasirodė
viršininkas, apžiūrėjo, ar viskas gerai, ir lygiai 5 val. 30 min.
prasidėjo keleivių registracija.
Gal man dėl tokios griežtos
tvarkos labai patinka ir Šveicarija, nepaisant to, kad, nors ten man
teko valandą laukti traukinio, prieš pat nosį buvo užtrenktos jo
durys ir traukinys išvažiavo.
– O dabar – apie Tekančios
saulės šalies priešingybę (tvarkos atžvilgiu), buvusią britų
koloniją Indiją, kurią irgi esate Lietuvos spaudoje aprašęs. Šis
Azijos regionas pamėgtas Europos hipių, romantikų, dvasinių
ieškotojų, bet Užkalnio neįsivaizduoju ten važiuojančio
medituoti į ašramus.
– Į ašramus ten tikrai
nevažiavau. Man labai patiko tokia vos ne kultūrologinė studija,
dairantis į šalis ir matant, kiek daug tai šaliai reiškia
Britanija, suformavusi didžiąją moderniosios Indijos dalį. O
kalbėti apie tai, kokia Indija būtų buvusi, jei nebūtų ten
britų, būtų beprasmiška. Tas pats, kas svarstyti, o kokia būtų
Lietuva, jei ji būtų ne prie Baltijos jūros, o kur nors
Jungtiniuose Arabų Emyratuose ar Aliaskoje.
Man Indija yra labai įdomi, bet
niekada nesugebėjau jos iki galo pamilti, tikriausiai dėl to, kad
esu palyginti pedantiškas žmogus, kreipiantis dėmesį į
smulkmenas ir formalumus. O Indija – tikrai ne ta šalis, kur
reikia ieškoti tvarkos. Bet ten mane sužavėjo žmonių
užsispyrimas ir kapstymasis į priekį. Galima pastebėti, kad jie
krapštosi, dirba, dėl kelių dolerių vos ne keliais ropoja į
darbą, nors, iš šalies žiūrint, rodos, jų situacijoje tik mirk
iš to skurdo ir beviltiškumo.
Tikrai norėčiau dar kartą
nuvykti į Indiją ir aplankyti kitas Azijos šalis – Malaiziją,
Indoneziją, Filipinus, Singapūrą, Ramiojo vandenyno salas. Bet
mano antra knyga, kurią jau pradėjau rašyti, –
apie Japoniją. Nes kai pridaviau pirmosios rankraštį leidyklai,
pasijaučiau tarsi išleidęs vaiką į kitą miestą ir dėl to
pajutęs namuose tuštumą.