Užtat šįsyk - kitu kampu apie gerokai nusibodusį, bet ir toliau nepaliaujantį pasaulį stebinti Italijos premjerą. Tas kampas norom nenorom sutampa su suvenyrinės Milano katedros trajektorija.
Brėžkime tą trajektoriją. Jos pradinis taškas - įniršio apakinto bepročio Massimo Tartaglia ranka.
Toks, beje, tas vaikinas ir beprotis - studijavo universitete, tapo elektronikos specialistu, politikoje susigaudo, kairiesiems stipriai prijaučia. Kai policijos komisaras paklausė: „Pilieti Tartaglia, kodėl metei į premjerą katedrą?“ pilietis Tartaglia ne kaip beprotis, o kaip serijinis žudikas atsakė: „Aš jo nekenčiu, todėl ir mečiau“.
Galutinis paleisto suvenyro trajektorijos taškas - premjero veidas. Plastinės chirurgijos pagražintas, tropikų vėjų ir saulės nugairintas. Turtingo 73 metų senjoro, kuris vis nori patikti moterims veidas.
Girti šį veidą - pavojinga. Ir netgi jo nepeikti - nepopuliaru. Teistas, bet nenuteistas už korupciją, įtariamas ryšiais su “Cosa Nostra”, nežinia kaip praturtėjęs, skandalingų pokštų meistras, neaiškios reputacijos moterų numylėtinis, narciziškai save įsimylėjęs. Kaip čia tokį girsi? Na, bet šįsyk surizikuokim ir pažiūrėkim, kas iš to išeis.
Taigi, kas po šimts čia blogo, jeigu pagyvenęs vyras nori patikti jaunoms ir gražioms moterims?
Pas mus toks dalykas atrodo kaip nusikaltimas gamtai: į aštuntą dešimtį žygiuoja, turi keturis anūkus, lietuvių žurnalistų papročiu vadintinas “senoliu”, o jis dar į mergas žvalgosi, atsisuka pavymui pasižiūrėti į moterų dailias kojas.
Šiaurės Europa sako, kad tai nerimta. Bet ar nebus taip, kad nuolat šypsantis S.Berlusconio veidas patvirtina kadais Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio pasakytą frazę: “Jeigu Europoje gyventų vien rimtuoliai vokiečiai, gyventi Europoje būtų labai nuobodus užsiėmimas”.
Kai valstybei skaudžiai kerta ekonominė krizė, gerai nusiteikęs, optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo kupinas vyriausybės vadovas yra žymiai smagesnis už kančios, blogų nuojautų ir pesimizmo perkreiptą premjerą.
Ne tik smagesnis, bet ir naudingesnis. Kai manęs klausia, kaip Italija išgyvena ekonominę krizę, pasakoju anekdotą apie Berlusconį.
Tai štai - Rusijos, JAV ir Italijos vadovai aptarinėja kaip raminti blogas gyventojų nuotaikas. Maskva, kai jau rusai visai į depresiją puola, pasiūlo ką nors ginti, Vašingtonas pažada perpirkti visus bankrutuojančius bankus. O Silvio? Silvio tik šypteli ir pateikia savo receptą: “Karas? Pavojinga… Bankus supirkti? Brangu… Yra patikimesnis būdas: štai aš pakviesiu kelias merginas į savo rezidenciją ir rytoj laikraščiuose nė su žiburiu nerasite žodžio “krizė”.
Juokas juokais, bet ekonomistų dar prieš krizę nurašyta Italija palyginti sėkmingai išsikapstė iš pasaulinės krizės. Su didele valstybės skola, bet be finansų panikos.
Nesinori supaprastinti, bet Silvio Italijoje atliko pakankamai subtilią psichoterapiją. Jis privertė domėtis savo miegamojo reikalais, o ne katastrofinėmis opozicijos pranašystėmis. Kita vertus, nuolat ir nuolat kalė italams į galvą: “Mūsų ekonomika - stipri”, “mūsų bankai - atsparūs”, “mūsų gyvenimo džiaugsmas - nenugalimas”, “mūsų noras vartoti – neišblėsęs!”.
Tiesa, nors ir juokavo, nors ir neleido savo buduariniais skandalais italams liūdėti, pats Silvio patyrė kelis žiaurius pralaimėjimus.
Konstitucinis teismas panaikino jo teisinį imunitetą. Senas, praėjusio šimtmečio ieškinys vėl atnaujintas ir iš “Fininvest” grupės sąskaitos gali būti nurašyta milijonai eurų. Buvusi žmona Veronica Lario žada kas mėnesį išlupti iš jo po kelis milijonus eurų alimentų.
Todėl Silvio kartais ne tik šypsosi, bet ir smarkiai pyksta. Ant likusios, jam nepriklausančios spaudos, ant komunistų, ant teismų, ant neištikimų meilužių. Papyksta papyksta ir vėl, kur buvęs, kur nebuvęs šypsosi. Vieniems tai patinka, kitiems nelabai. Treti nebesutramdo savo pačių neapykantos. Ir tada iš marmuro atliekų supresuotas katedros maketas skrieja į vis dar besišypsančio, raginančio nenusiminti Italijos premjero veidą.
Ak, Silvio, Silvio. Apie ką tu dabar mąstai, gulėdamas Milano San Raffaele ligoninės palatoje? Apie gražias merginas? Apie savo kaktusų giraitę Sardinijoje? O gal apie kerštą komunistams?
Nepažįstate Silvio, jeigu taip galvojate. Žiūriu vakarines televizijos žinias ir stebiuosi: milijardierius sulaužyta nosimi, išmuštais dantimis, susiūta lūpa sielojasi. Dėl ko gi jis sielojasi? Dėl suniokoto veido? Dėl to, kad priešai džiūgauja? Ne, Silvio neranda sau vietos, nes bando suprasti, kodėl tas psichas Tartaglia jo nekenčia.
Atėjusiam jo aplankyti kunigui Verze, S.Berlusconi rėkte išrėkė savo nerimą: “Tėve, už ką manęs žmonės taip nekenčia?”
Šį bei tą Silvio žmonėms padarė: mokestį už pirmąjį butą jis panaikino, pelno mokesčius sumažino, pensininkams socialines kredito korteles su keliais šimtais eurų išdalino, bankus privertė paskolų mokėjimą žmonėms atidėti. Galiausiai prisiekė nemažinsiąs pensijų. Ir savo žodžio jis laikosi.
Bet vis dėlto neapkęsti žmogaus, turinčio 7 mlrd. dolerių, nėra taip sunku. Jis turi, o mes neturime. Juolab nesunku neapkęsti milijardieriaus, kuris dairosi į moteris, nelaiko liežuvio už dantų. Tačiau kažkaip nesinori neapkęsti keistuolio su perrišta nosimi, kuris žūtbūt norėtų išsiaiškinti, kodėl vis dar yra jo nekenčiančių žmonių.
Ak, Silvio, Silvio. Paties svarbiausio dalyko tu niekaip nepaaiškini nei tave dievinantiems, nei katedras į tave svaidantiems. Ir aš pats, tiesą sakant, norėčiau suprasti - kuriems galams tu ten prie Milano “Duomo” stovėjai? Juk lijo šaltas Alpių priekalnių lietus, buvo išeiginė -sekmadienis. Ir politinė situacija šalyje - nerami.
Pasvarstykime: žmogus turi vilą Sardinijoje, vilą Bermuduose, vilą Ligūrijoje, rūmus Arkorėje, prie Milano, - su jaukiu židiniu ir krykščiančiais anūkais. Turi privatų lėktuvą ir net ne vieną. Turi milžinišką valdymo ir viešųjų ryšių aparatą. Galų gale turi futbolo superklubą “Milan”, už kurį derėtų stadione pasirgti.
Tai kokio velnio jam dar į politinius mitingus vaikščioti, šaltyje liepsningas kalbas sakyti, namų šeimininkių ir pensininkų jungtiniam chorui diriguoti, savo įdegusiu veidu rizikuoti? Kuriems galams po šaltu lietumi politikuoti?
Įsivaizduokime mūsų Lietuvos premjerus - būsimus, buvusius arba kad ir dabartinį. Taip, kad šypsotųsi. Ramintų, o ne gąsdintų. Kad sekmadieniais su žmonėmis bendrautų, o ne jų baidytųsi. Kad smurtą patyręs, dar norėtų suprasti smurtininko ketinimus, užuot keršijęs. Kad pasirašinėtų autografus žmonėms, pliaupiant lietui. Ir kad būtų daug norinčių tuos autografus gauti. Kad bendrą kalbą ir su pensininkais, ir stambiaisiais pramonininkais sugebėtų surasti.
Juk kuo iš esmės skiriasi Andrius Kubilius nuo Silvio Berlusconi? Ne, ne milijardais sąskaitoje. O tuo, kad mūsų premjerui niekada neatsitiks tai, kas atsitiko italui. Ir visai ne todėl, kad Vilniuje nebūtų tokių įniršėlių kaip Tartaglia. Esmė slypi kitur - ar įsivaizduojate politiniame mitinge žmonėms ugningą kalbą sakantį, autografus dalijantį Kubilių?
Na, bet tegu jį galas tą Berlusconį. Neketinu skaitytojus įtikinėti, kad Silvio - idealus Europos politikas. Greičiausiai - ne. Bet po to, kai ant jo užgriuvo Milano katedra, bene pirmą kartą pamaniau: hm, simpatiškas tas seniokas. Galbūt ne toks jau ir piktybinis.
Kita vertus, tikroji vyriausybės vadovo vertė paaiškėja tada, kai jis į galvą gauna. Šiomis dienomis neatsirado Italijoje politiko, kuris nebūtų užsukęs į San Raffaele ligoninę paspausti ranką septintojo aukštos palatos pacientui. Ak, Silvio, Silvio…