Taip juokais būtų galima pranešti apie S.Buškevičiaus siūlymą Vytautą Didįjį karūnuoti Lietuvos karaliumi.
Bet vicemeras juokauti net neketina: savo siūlymą jis pateikė Seimo pirmininkei I.Degutienei.
Kas tai – politinė romantika? O gal užslėpta politinės depresijos forma? Bandymas pabėgti nuo sunkmečio į didvyrišką praeitį?
Galima įsivaizduoti, kaip Seimo pirmininkė paskelbia: Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas po mirties skelbiamas Lietuvos karaliumi. Bajorų sąjungos vadovai įneša į Seimą iš blokados aukso pagamintą Vytauto karūną.
O už posėdžių salės sienų nedraugiškai šurmuliuoja politikų nukarūnuoti – nuskalpuoti pensininkai.
Greitai jau bus dveji metai, kai Kauno Aleksoto tiltas vadinamas Vytauto Didžiojo vardu.
Ir kas iš to? Iki šiol jį tebepuošia sovietinė atributika.
Situacija būtų panaši, jei Vytautą Didįjį paskelbus Lietuvos karaliumi jo garbei būtų sukurta karūna, kurią puoštų kūjis, pjautuvas ir raudona penkiakampė.
Tiek to. Neniurzgėkime.
Kartu su politikos romantikais sėskime ant baltų žirgų ir šuoliuokime į paslaptingus istorijos ūkus.
Gal kartu vertėtų pasiimti ir prokurorus – jie galėtų atidžiau panarplioti, pavyzdžiui, karaliaus Mindaugo veiklą. Juk vienydamas Lietuvą jis tikrai pašalino ne vieną konkurentą.
Gal įžvalgūs prokurorai dar atkapstytų kokių nors įkalčių ar net liudytojų? Tuomet galima būtų kreiptis į I.Degutienę, kad iš Mindaugo būtų atimtas karaliaus titulas.