Leiskite išsakyti prielaidą, kad prezidentės D.Grybauskaitės pareiškimas apie turimus netiesioginius įrodimus dėl JAV centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) kalėjimo Lietuvoje tiesiogiai ar netiesiogiai yra susijęs su dar anksčiau išryškėjusiu prezidentinio melo pavyzdžiu, užgimusiu tokios melo rūšies precedentu.
D.Grybauskaitė dar seniau yra kelis kartus pareiškusi, kad, prezidentaujant V.Adamkui, ji neva perspėjo pastarąjį asmeniškai dėl LEO LT steigimo žalos ir liūdnų pasekmių. Savo ruožtu V.Adamkus, esant progai, patikino, kad pokalbio tokia ar panašia tema su D.Grybauskaite išvis nebuvo. Kyla klausimas, kuris iš prezidentų melavo?
Specialiai gilintis į šį nesusipratimą, kažką dramatizuoti iš tiesų nėra didesnio reikalo. Kita vertus, tokio pobūdžio istorijos savaime neužsimiršta, neišgaruoja laike be nuosėdų, ilgai dar neduoda ramybės kaip nesmagiai spengianti tyla tarp eilučių. Kartais tikimasi, kad pats gyvenimas tokiais atvejais kažką anksčiau ar vėliau parodys, išspręs.
V.Adamkui pareiškus tvirtą nuomonę, kad CŽV kalėjimo Lietuvoje faktas yra menkai tikėtinas, prezidentė D.Grybauskaitė paskubėjo pranešti, jog ji turi netiesioginių įrodymų, leidžiančių daryti priešingą išvadą. Galimas daiktas, kad taip paskubėti prezidentę pastūmėjo noras laimėti lemiamą tašką neaiškiame pasistumdyme, siekiant kolegai perleisti labiausiai linkusio pameluoti prezidento šlovės laurus.
Iš tiesų, ar gali būti taip, kad, nesuvaldžiusi konvulsijų, pasidavusi kaprizingoms nuotaikoms, prezidentė užstatė šalies įvaizdį, saugumo interesus, visus mus pavertė savo asmenybinių kompleksų įkaitais?
Įsivaizduoju, kad ne vienam skaitytojui jau pati tokio klausimo formuluotė gali pasirodyti pernelyg šventvagiškas ir perdėtas problemos sureikšminimas. Kita vertus, kai kurie įvykiai, ypač ambasadorių paskyrimo ir atšaukimo peripetijos, net tokių užsirekomendavusių žmonių, kaip I.Marčiulionytė išstūmimas, tarsi ir rodo, kad gražiausios šypsenos Europoje savininkė kartu yra ir pakankamai pagiežingas žmogus.
Šioje istorijoje buvo rastas atpirkimo ožys - prezidentė tiesiog „pakišo“ P.Malakauską, taip vienu pykštelėjimu nušaudama iškart kelis zuikius (ar ožius). Neabejotina ir tai, kad šis statutinis pareigūnas savo ruožtu pasielgė riteriškai, kaip ir privalėjo pagal pareigas, nors Lietuvoje, regis, to niekas nenorės pripažinti, nesugebės įvertinti. Įvykiai ne kartą parodė, kad P.Malakauskas yra garbingas žmogus, bet šiandieninis užsakymas - visiškai kitoks.
Pastarosiomis dienomis įsigaliojo įstatymo nuostata, numatanti atsakomybę už melavimą parlamentinį tyrimą atliekančiai komisijai. Tačiau kyla klausimas, ar nepasiduos melagingoms vilionėms pati komisija, šiuo atveju - Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), atliekantis parlamentinį tyrimą dėl galimo CŽV kalėjimo fakto. Prasprūdusios užuominos signalizuoja, kad minėtam komitetui tiesos našta gali pasirodyti pernelyg sunki, kyla didelių abejonių dėl to, ar Seimas išdrįs rekomenduoti improvizuojančiai prezidentei būti atsargesnei.
Ši parlamentinio tyrimo istorija parodė neįtikėtinų NSGK atstovų koketiškumo ir isteriško susireikšminimo pavyzdžių, tačiau su tiesa tai neturi nieko bendro.