Balerūnas Nerijus Juška dabar keliauja. Tačiau prieš kelias dienas į „Facebook“ jis mestelėjo štai tokį anekdotą „Grįžta vyras iš darbo su gėlių puokšte. Žmona: „Tai ką, kojas reikės žergt? Vyras: „O ką mes vazos neturim“? Trylikai jo draugų anekdotas patiko, keli komentaruose parašė „siaubas“, „žiauru“, „neskoninga“.
Aš irgi manau, kad toks anekdotas neskoningas. Tačiau norėčiau, kad mano vyras pargrįžtų namo su gėlių puokšte. Dabar jis, vargšiukas, guli ir kenčia nuo gripo. O aš net negaliu jo pabučiuot. Vaikštau užsimaukšlinusi kaukę. Prisiskaičiau laikraščiuose, kaip žmonės miršta, tai net savuose namuose nebejauku. Net pakštelėti mylimajam į skruostą gali reikšti savižudybę.
Negerai tas gripas, negerai. Vakar manasis raitėsi visas karštas kaip kepsnys ant keptuvės. Termometras rodė 39,9 karščio. Jis, kvailys, atsisakė gerti bet kokius cheminius vaistus – neva taip protestuojantis prieš vaistais visuomenę nuodijančius farmacininkus. Viriau liepžiedžių arbatą ir drebėjau – kas bus, jei numirs? Iš kur pinigų imsiu laidotuvėms?
Nėra pinigų. Nebėra. Mano banko sąskaita tuštesnė už valstybės biudžetą. Tie lakuoti bateliai buvo tokie dailūs, kad neatsilaikiau ir išleidau viską, kas liko. Kulniukai neaukšti, patogūs – kaip tik man. Juodomis pėdkelnėmis aptempta kojytė atrodė taip elegantiškai. Anksčiau kainavo 799 litus, bet su nuolaida – tik 559 litai. Pardavėja sakė, kad pora paskutinė. Negalėjau praleisti tokios progos. Dabar laukiu nesulaukiu Kalėdų vakarėlių – kai treptelėsiu tokia kurpaite, visi princai aplink išgrius.
Tik nebetikiu, kad pavyks suvilioti saviškį. Kartais man atrodo, kad jis jaučiasi šventasis su aureole ant galvos. Kai pradėjo lankyti tas prakeiktas tantrinės jogos pamokas, pasikeitė taip, kad negaliu atpažinti. „Atleisk, bet negaliu sakyti, kad tave myliu, – pareiškė jis man. – Nenoriu prie tavęs prisirišti, nes prisirišimas yra kančių šiame pasaulyje šaltinis“.
Mėginau jam paaiškinti, kad Jėzus Kristus liepė mylėt net savo priešus, tačiau jis pareiškė, kad aš nesuprantu krikščioniškos meilės esmės. Pasakė taip užtikrintai, lyg pats būtų Jėzus Kristus. Tai buvo prieš dvi dienas. O dabar galuojasi kiaulių gripu. Gal čia tokia bausmė už nuodėmes. Bet kodėl aš dėl jo turiu kentėti?
„Brigita, būk gera, padaryk ką nors valgyti“, – dabar jis manęs prašo. Kosti kas antrą žodį ir spjaudo skreplius į nosinaitę. Šlykštu. Pasitaisau kaukę ant veido, kad labiau priglustų. Pėdinu į virtuvę visa susierzinusi. Plaunu žiedinio kopūsto galvą, piktinuosi, jog pirkau šiandien, bet kai kur kereliai jau bjauriai parudavę. Raižau svogūno vidurius ir verkiu iš įsiūčio. Kapoju bulves ir morkas griežinėliais taip aršiai lyg tai būtų mano priešo lavonas. Sumetu viską į puodą. Bent vienas dalykas malonina širdį – tai, kad mano mylimojo vegetaro maistas pigiai atsieina. Morkytės ir kopūstėliai kainuoja daug mažiau nei sultingos veršienos gabalas.
Po namus ima sklisti gardus ruošiamo maisto kvapas. Kol daržovės troškinsis, ruošiuosi perskaityti žurnale interviu su knygą apie save pristačiusiu A.Valinsku. Galbūt suprasiu, kaip reikia rašyt knygas. Tačiau nespėju. „Pyp pypypyp“, – supypsi kažkur koridoriuje. Lėtai pėdinu ten ir iš palto kišenės ištraukiu telefoną.
„Būtų gerai, kad grąžintum skolą. Diana“, – perskaitau tokią žinutę ir apsižliumbiu. Skola – 300 litų. Visiškai pamiršau, kad skolinausi iš kolegės pirkdama labai elegantišką smaragdo spalvos vilnos megztuką. Lietuvių dizainerės darbas. Kainavo tik 500 litų – labai pigu už tikrą rankų darbą. Bet ką dabar daryti? Mano piniginėje – 50 litų. Iki atlyginimo mokėjimo – dešimt dienų. O ir tą atlyginimą žada mažinti 10 procentų.
„Sorry, Diana, bet gal galėtum palaukt dešimt dienų. Dabar esu krizėj“, – skrieja mano žinutė. „Tai pasiskolink iš savo draugų „Facebooke“, mačiau, turi 280 draugų. Pabandyk – gal tada tikrus draugus įvertinsi“, – skaitydama vėl žliumbiu. Beprotiškai liūdna turėti draugę, kuri tavęs nesupranta. Jei nebūčiau nusipirkusi tų lakuotų batelių, mane būtų apėmusi depresija. Man reikėjo ką nors įsigyti, kad pamirščiau, jog nieko gyvenime neturiu. Ničnieko.
Sėdžiu ir kūkčioju. Taip savęs gaila, kad norisi nusirauti plaukus. Arba nusiskusti plikai. Pasiųsti velniop visą pasaulį. Visus vyrus ir visas moteris. Paimti plaktuką ir išdaužyti visus daugiabučio langus. Trenkti per televizoriaus ekraną, kad jis suaižėtų į mažyčius šipulius. Aš nekenčiu visų, nes jie yra kažkas, o aš esu niekas. Apkūni ir nemokanti gyventi Brigita Jonaitė. Man rodos, aš tuoj nugrimsiu į beprotybę. Gal tada pasaulis pasidarys kvailai rožinis, nes aš apie jį nebegalėsiu logiškai mąstyti.
Prie manęs artėja tylūs žingsniai. „Kas tau, Brigute, neverk“, – jis pasilenkia ir apkabina. Žaidžia su mano auskaru. Lyžteli ausį. Tupiu nudelbusi žvilgsnį į grindis. Plytelės po kojomis šaltos. Jo rankos šiltos. Galbūt reikia tik laiko ir viskas susidėlios į lentynėles? Galbūt jis nustos bijoti prie manęs prisirišti? Galbūt jis nuves mane, dėvinčią ilgą baltų nėrinių suknelę, prie altoriaus, kad prižadėtume rūpintis vienas kitu, kol mirtis mus išskirs?
Jis susirūpinęs žvelgia į mane. Kakta srūva prakaitas – jis karščiuoja. Ant smakro išdygęs pūlingas spuogas balta viršūnėle. Staiga suvokiu, kad aš jį beprotiškai myliu.
Nusiplėšiu kaukę nuo savo veido. Lieku atvira gripo ir meilės virusui. Įsisiurbiu jam į lūpas. Jis stumia mane. Aš nepaleidžiu. Jis šypsosi. „Troškinys prisvilo“, – taria. Aš irgi užuodžiu svilėsių kvapą. Bet tik kikenu. Gera.
„Seksas gydo! Nejuokauju – moksliškai įrodyta! Brigita, gelbėk jį, kol kriuksėti nepradėjo“, – rašė man „Facebooke“ Dovilė Tamošiūnaitė. Man rodos, dabar pats laikas pasinaudoti jos patarimu.