Lietuvos atgimimo laikus atgaivinančios dokumentinės juostos premjera įvyko praėjusį ketvirtadienį sostinės kino centre „Skalvija“. 46 metų D.Vildžiūno filmą dar bus galima pamatyti sausio 9, 10 ir 12 dienomis.
Autorius šį 45 minučių trukmės kūrinį apibūdina kaip „dokumentinį baisiausiai“ ir po juo pasirašo daugybę kartų, nes viską darė pats: sumanė, nufilmavo, sumontavo.
- Tokio trumpučių situacijų filmo, koks yra jūsų „Tikras Garsas...“, turbūt neįmanoma sugalvoti iš anksto? – paklausiau D.Vildžiūno.
- Tai filmas-ištiktukas. Jis nebūtų ištikęs, jei būčiau nesėdėjęs prie ilgo rimto istorinio serialo apie Lietuvos valstybės atgimimą.
Treti metai daug valandų praleidžiu tvarkydamas savo filmuotą archyvą, serialui dar filmuoju ir interviu su istorikais. Nuo tokio atsakingo darbo man reikėjo atsipūsti, tad pasidariau atostogas: sumontavau „Tikrą Garsą...“.
Manau, kad šio filmo mozaikai ištraukiau tam tikrų emocinių stiklelių.
Tik po to supratau, kad juosta daug rimtesnė, nei man atrodo. Ji – lyg ano laikotarpio antropologinė studija.
- Atgimimą įamžinote ne kaip didvyrišką ar romantišką kovą, o greičiau kaip minios inerciją, nesusigaudymą. Dainuojanti revoliucija, pasirodo, buvo dainuojantis chaosas. Juk taip?
- Nė vienoje vietoje nepakišau garso po vaizdu, ir atvirkščiai. Viskas vyksta taip, kaip buvo. Tikras garsas ir tikras vaizdas. Mano rankos švarios.
Tais metais, kai filmavau, man atrodė, kad svarbu nepraleisti įvykio. Buvau jaunas. Dabar gailiuosi, kad nenufilmavau vitrinų, gatvių...
Džiaugiuosi, kad nufilmavau tokį Gedimino prospektą, koks jis tada buvo. Juk laiko ženklai – nebūtinai įvykiai.
Dainuojanti revoliucija, atgimimas, vienybė – retorika. Aš atsimenu alinančią euforiją.
Mačiau, kaip mitingų dalyvių minia ploja bet kam, šaukia „gėda“ bet kam – kas nors šūkteli, o kiti šaukia iš paskos. Aš asmeniškai tai jaučiau.
Man tai labai nepatiko.
Suprantu, kad man labai pasisekė, jog buvau istorinio lūžio liudininkas, kuris jį užfiksavo. Tačiau nemėgstu masinės euforijos. Nesvarbu, ar ją sukelia teisingi dalykai, ar neteisingi.
- Kaip filmavimo kamera pateko jums į rankas?
- Taline esu baigęs interjero dizaino studijas.
Tačiau apie kokį dizainą galima galvoti, kai griūva imperija, vyksta revoliucija, Lietuva nori būti nepriklausoma. Man tada buvo 27-28 metai.
Amerikoje užaugę Virginijus ir Vitalija Sirusai man padovanojo vaizdo kamerą. Esu jiems nepaprastai dėkingas, nes jie man davė įrankį.
- Tas įrankis pakeitė jūsų profesiją?
- Laksčiau su ta kamera. Kartą prie manęs priskreto fotografas iš žurnalo „US News & World Report“.
Pasisiūlė kartu visur bėgioti. Sutikau. Turėjau kontaktų, žinojau, kas ir kur vyksta.
Juk mobiliųjų telefonų tada dar nebuvo.
Žinojau, kad po 1990 metų kovo 11-osios į Vilnių naktį atvažiuoja didžiulė tankų kolona. Kovo 23-ioji – pirmas imperijos jėgos demonstravimas po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Aš tai nufilmavau, amerikietis nufotografavo.
Jis gyveno „Lietuvos“ viešbutyje. Paryčiais pakvietė mane arbatos. Liftu kilome su kompanijos CBS biuro viršininku.
Sužinojome, kad nei CBS, nei CNN, nei BBC korespondentams nepavyko užfiksuoti tankų įvažiavimo į sostinę.
Visi tiesiog miegojo. O mes dviese turėjome tuos vaizdus!
CBS biuro viršininkas paėmė mane už pakarpos, nusivedė į kambarį ir paprašė juos parodyti. Pamatęs iškart pasiūlė: „Ar dirbsi mums?“ Sutikau.
- Vadinasi, į reikiamą liftą įlipote?
- Tokių kaip aš buvo daug. Visoje Sovietų Sąjungoje būtum radęs dvidešimt ar trisdešimt lakstančių su mėgėjiškomis kameromis ir filmuojančių užsienio kompanijoms.
Mes visi vieni kitus pažinojome – juk susitikdavome nuolat, nes filmuodavome tuos pačius įvykius.
Po kelerių metų mečiau tą darbą. Kai prasidėjo karas Čečėnijoje, nebuvau tikras, ar esu psichologiškai pasiruošęs filmuoti tuos „siaubiakus“.
- Tačiau dokumentikos srityje likote?
- Tapau mažiau filmuojančiu, bet daugiau montuojančiu dokumentininku. Darau savo rimtąjį serialą, kalbinu žmones ir matau, kad kiekvienas jų turi savo variantą, kaip viskas iš tikrųjų buvo. Be to, jie ne viską nori atsiminti.
Todėl manau, kad istorija – greičiau ne mokslas, o interpretacijų menas. Tada įsitikini filmavimo privalumais.
Gali tikėti, gali netikėti, bet ekrane matai, kaip per mitingą du žmogeliai įlipa į medį ir mušasi. Ar žemėje jiems nebeliko vietos?
- Filme yra ir daugiau įdomių kadrų. „Jedinstvininkų“ lyderis prie Lenino paminklo per megafoną dainuoja „Katiušą“, o susirinkusieji jam nuoširdžiai pritaria. Arba „Trimito“ repeticija: karštą vasaros dieną jie suplukę repetuoja ne tik muziką, bet ir žingsnius, pasisukimus, nes tuoj iš repeticijos užkulisių eis į paradą.
- Mano filme – tik atvira kasdienybė, jokių užkulisių. Einu gatve ir matau.
Važiuoja per prospektą Valstybinės autoinspekcijos mašina, iš paskos eina sovietų kareivių orkestras ir minia linksmų vilniečių: švenčiama gegužės 1-oji ar 9-oji.
Mano draugai dabar žiūri ir sako: „Kaip įdomu. Nesupranti, kas kieno pusėje“. Tuo metu taip ir buvo – skirtingų pažiūrų žmonės iš išorės niekuo nesiskyrė vieni nuo kitų.
Dokumentininką traukia istorija
* Režisierius D.Vildžiūnas dirba Krašto apsaugos ministerijos vaizdo studijoje, kuria filmus apie šalies kariuomenę.
* 2007 m. Italijoje vykusiame 18-ajame festivalyje „Kariuomenės ir tautos“ („Ecerciti e popoli“) D.Vildžiūno „Devyni laiškai iš Afganistano“ pelnė pirmąją vietą Tradicijų filmų kategorijoje.
* Kai 2004 m. režisierius pirmą kartą tame pat festivalyje pristatė juostą „Vilnius 1812“ apie Napoleono kariuomenę Lietuvoje, šis filmas pelnė pirmąją vietą Istorinių filmų kategorijoje.
* D.Vildžiūnas debiutinį dokumentinį filmą „Dvylika kėdžių juodvarniais lakstančių“ sukūrė 1992 m. Režisierius dar yra sukūręs filmus „Po 50 metų“ (1993), „Dienoraščio akimirkos“ (1997), „Kovo 11-osios kontekstai“ (1999), „Fluxus Laivynas“ (2000), „Mačiau Mačiūną“ (2001) ir kitus.
* Pats D.Vildžiūnas labiausiai mėgsta savo filmą apie Niujorko gatvės muzikantus „Symphonie Space“ (1993).