Bene dešimtį metų politikoje dalyvaujantis A.Šedžius Seime kol kas — pradžiamokslis. Tačiau ir vienų metų pakako suvokti, kad didžioji politika irgi turi kainą: atima privatumą.
„Po LNK laidos „Kakadu“ mano sesuo ir dabar su manimi nesikalba“, — kartėlis nuskambėjo Andriaus atsakyme. Nekalba ne dėl to, kad brolis visai Lietuvai aprodė savo turtą: namą Šiauliuose, galingą visureigį. Įmones, kurių savininkas esąs. Bet ir pravėrė privataus gyvenimo duris.
Buvo žmonių, kurie „Kakadu“ laidos pokštą („Turtingas vyras yra laisvas!“) priėmė kaip rimtą iššūkį. Į A.Šedžiaus elektroninio pašto dėžutę ėmė plūsti draugauti besisiūlančių merginų laiškai. Ar tai buvo provokacija? Pasak Andriaus, nevykusi. „Iš žmogaus galima atimti pinigus, — pratarė. — Galima pasisavinti jo gyvenimą. Bet negalima atimti vilties. Merginos juk vylėsi, kad kiekviena jų — vienintelė. Kad ji man — įdomi. Kad perskaičiau laišką, bet nedrįsau joms atsakyti“.
Tikėkimės, kad nesulaukusios atsakymo turtingo draugo ieškančios merginos pačios palaidojo viltį.
Arba puolė užmesti meškerių kitur. Bet „Kakadu“ pokštas vis dėlto sužadino politikų gyvenimą stebinčių „Ekstros“ skaitytojų smalsumą.
„Kakadu“ meluoja, kad Šedžius — vienišas, — štai redakcijos telefono ragelyje rėžė moteris. — Pati mačiau, kaip susirgusia drauge ligoninėje rūpinosi. Labai jau nuoširdžiai rūpinosi“.
„Jei žmonės apie mane kalba, vadinasi, esu gyvas, — A.Šedžius skėstelėjo rankomis. Ir pridūrė. — Ne itin teisinga informacija: aš pats sirgau. Gulėjau ligoninėje, buvau lankomas ir apsuptas rūpestingumo. O vėliau paprašiau medikų atidžiau pagloboti pandeminiu gripu susirgusią vieno Seimo nario padėjėją. Ji — ne vilnietė“.
Nuo žmonių akių neįmanoma atsitverti. Bet A.Šedžius vis dar bando išsaugoti asmeninę paslaptį. „Nenoriu kitiems sukelti nepatogumų, — šyptelėjo. — Jei tik pasakysiu, kad turiu draugę, kiti suskubs jos ieškoti“.
Turgaus krikštavaikis
A.Šedžius kilimo — iš politikų dinastijos. Jo specialybė — autotransporto inžinierius. Kaip ir tėvo Alvydo Šedžiaus, buvusio Šiaulių apskrities viršininko.
Socialdemokrato, nuo senų laikų besibičiuliavusio su prezidentu Algirdu Brazausku. Ir kartu medžiojusio Šiaulių apylinkėse.
Paklaustas, ar tik ne tėvas atvedė į verslo aukštumas, Andrius pyktelėjo: „Man vis dar užverda kraujas, kai išgirstu sakant: „Prisivogei. Tėvas davė“. Visus pinigus užsidirbau pats. Savo protu. Ir savo jėgomis. Verslas atsirado iš mano idėjos. Ją pats išpuoselėjau“.
Verslumas, perduodamas iš kartos į kartą, vėliau — senelio iš motinos pusės, Andrių nuolat stūmė pirmyn.
„Motinos tėvas sovietmečiu dirbo prekybos bazės vedėju. O patentų laikais turguje jis prekiaudavo megztais gaminiais. Taigi senelis ir mane veždavosi į turgų, kad jam padėčiau. Užtat įgijau neįkainojamos patirties“, — sakė A.Šedžius.
Pradedantiems verslininkams, o ir tiems, kurie studijuoja aukštosiose mokyklose verslo vadybą, jis patartų nors mėnesį paprekiauti turguje. Nesvarbu kuo: gėlėmis, batais ar ledais. Turgus geriau už bet kokį vadovėlį padėtų suprasti, kas gi yra laisvoji rinka.
Verslo pradžiamokslis
Pats Andrius dar pertvarkos laikais išėjo verslo pradžiamokslį. Tuomet vos ne kiekviena šiauliečių šeima siuvo, mezgė ir prekiavo turguje.
Išėjęs senelio mokyklą, būdamas paauglys, Andrius pinigus jau užsidirbdavo pats. Jis organizavo siuvimo verslą: tiekdavo siuvėjams džinsinį audinį. Jų pasiūtas kelnes ir marškinius pats garindavo. O naktimis namie į siuvinius kaldavo kniedes. Sesuo gaminius pakuodavo.
1992-aisiais, kaip komandos rėmėjas, kartu su sportininkais bėgikais šešiolikmetis Andrius nuvyko į Šveicariją. Ir nusipirko pirmąjį gyvenime automobilį — „Volkswagen Golf“. Parvairavęs jį į Lietuvą, pardavė.
Antrąkart tokiu pat būdu pasiekęs Šveicariją, už gautus pinigus nupirko automobilius „Audi“ ir BMW.
„Juos pardavęs, pradėjau naudotų lengvųjų automobilių prekybos verslą. Atsirado nuolatiniai reisai į Vokietiją. Tuo metu ir mokiausi, ir dirbau labai daug“, — kalbas apie tėvo paramą nuneigė A.Šedžius.
Buvo 1995-ieji, kai 21 metų vaikinas iš Jungtinės Karalystės jūra parsigabeno pirmąjį vilkiką.
„Vilkikas kainavo 7000 svarų sterlingų. Pargabenęs jį, permontavau vairo mechanizmą iš dešinės į kairiąją kabinos pusę. Ir pardaviau triskart brangiau. Už gautus pinigus parsivairavau tris vilkikus. Po tų trijų — devynis. Sutvarkyti vilkikai riedėdavo į Rusijos rinką. Tuo metu niekas to nedarė. Buvau pirmasis, ėmęsis tokio verslo“, — A.Šedžius pasakojo, kaip klojo pamatus įmonei „Manukas“.
Šiuo metu „Manukui“, turinčiam atstovybes Rusijoje ir Baltarusijoje, vadovauja A.Šedžiaus draugas Mindaugas Matiukas. Bet anuomet, prieš penkiolika metų, Andrius vilkikų, krovininių automobilių, puspriekabių pargabenimą organizuodavo vienas. Vairuodavo sunkiasvorius automobilius į uostą Anglijoje. Kranai pakraudavo juos į laivus. Tie nuplukdydavo krovinį į Klaipėdą. Iš jos automobiliai buvo vairuojami į Šiaulius.
Vėliau maršrutą Andriui teko koreguoti. Vilkikai riedėdavo į Vokietiją, į uostą netoli Hamburgo. Pargabenti juos, pakrautus pigesniu — „ro-ro“ būdu (automobiliai tiesiog įvairuojami į laivo denį), buvo galima tik iš Vokietijos.
„Vilkikai dažniausiai būdavo techniškai nesutvarkyti. Tekdavo suktis taip, kad išvengtume policijos. Važiuodavome naktį, kai mažiau mašinų. Bet naktį uoste niekas nedirbdavo“, — prisiminė pašnekovas. Jis patikino: tos gyvenimo ir verslo mokyklos neįmanoma užmiršti. Nei šaltų, bemiegių naktų. Nei nuolatinės įtampos. Streso, kai vidury greitkelio vilkikai imdavo ir sugedę sustodavo. Tai grėsdavo ne tik baudomis, bet ir didelėmis gabenimo išlaidomis.
„Būta ir situacijų, kai sugedusį sunkiasvorį automobilį tekdavo keletą kilometrų tempti įrankių prikrauta „Audi“, — pasakojo Andrius.
Tad atsakymo į klausimą, kaip užsidirbti pirmąjį milijoną, jam nereikėtų ilgai ieškoti.
Duoklė verslui — suskilusi šeima
A.Šedžiaus dukterims Andrėjai ir Aleksandrai šiuo metu — devyneri ir pustrečių metų. Tačiau jau šešeri metai politikas yra oficialiai išsiskyręs su buvusia žmona Sandra.
„Taip nutiko, kad verslui paaukojau šeimą. Daug dirbau. Dėmesio, kurį skyriau namiškiams, matyt, buvo per mažai“, — tarstelėjo A.Šedžius.
Bet juk meilės šeimoje būta. Sandra buvo bene pirmoji mergina, kurią Andrius pavėžėjo paties iš Vokietijos parsigabentu automobiliu: iš Sandros draugės namų — į jos namus. Tuo metu, kai juodu sužinojo vienas kito vardus, Sandrai buvo penkiolika, jam — aštuoniolika metų.
Tikėtina, kad tuomet, 1994-iaisiais, pažintis su gana turtingu, savarankišku jaunuoliu merginai padarė įspūdį.
„Žinoma, tuo metu vakarietiški automobiliai dar buvo retenybė“, — nusišypsojo A.Šedžius. Bet ir anuomet apdovanoti dėmesiu į širdį kritusios merginos jis negalėjo. Verslus jaunuolis nuolat gyveno kelyje tarp Vokietijos ir Lietuvos.
Vis dėlto po šešerių pažinties metų Andrius ir Sandra susituokė. 2001-aisiais juodu susilaukė dukters Andrėjos. „Viskas kurį laiką klostėsi lyg ir laimingai. Bet gyvenime būna visokių posūkių“, — Andrius pritilo. Jis žino: buvusi žmona pyksta dėl jo atvirumo.
Sutuoktinių keliai išsiskyrė 2004-aisiais. Įtakos tam, matyt, turėjo ir 2003-iaisiais Palangoje filmuotas realybės šou „Baras“. Andrėjai buvo dveji metai, kai jos mama, dvidešimt ketverių metų Sandra, įsitraukė į „Baro“ komandą. Ir buvo suporuota su šou dalyviu Dariumi Kulpiu, pravarde Britva. Jauna, graži moteris, auginanti dvejų metų dukrelę, tikėtina, buvo pasiilgusi vyrų dėmesio. Tetrūko kibirkšties ir įsiplieskęs „Baro“ dalyvių meilės romanas išardė ir Sandros, ir D.Kulpio šeimas.
A.Šedžius negalėtų teigti, kad auginti dukreles Sandrai buvo labai sunku. Jai visąlaik padėjo auklės. „Bet aš pats žmonai dėmesio skyriau tikrai mažai. Juk pinigai iš dangaus nekrinta: buvau pasinėręs į verslą. Ir dėl jo paaukojau savo asmeninę laimę“, — kalbėjo vyras.
Tuo metu, kai jis skyrėsi su Sandra, kartu perkratė tūkstančius argumentų. Vienas jų buvo nenuginčijamas. „Sandra apskaičiavo, kad per pusę metų namie tebuvau 18 dienų“, — pratarė Andrius.
Vienas, bet ne vienišas
Dvejus metus po skyrybų A.Šedžius su buvusia žmona beveik nebendravo. Į buvusius namus jis užsukdavo tik pasiimti dukters Andrėjos. Tačiau 2006-ųjų pabaigoje skirtingus takus mynusius sutuoktinius draugėn suvedė pamažu atgimę jausmai. Ir 2007-aisiais pasaulį išvydo Aleksandra. 2008-aisiais, išrinktas į Seimą, A.Šedžius išvyko į Vilnių. S.Šedžiuvienė su mergaitėmis liko Šiauliuose.
Politikas gyvena atskirai nuo buvusios šeimos, bet su dukterimis Andrėja ir Aleksandra stengiasi praleisti kuo daugiau laiko. Visus laisvesnius savaitgalius arba atostogas jis skiria mergaitėms.
„Dabar žmona gyvena savo gyvenimą, aš — savo. Tačiau padedu buvusiai žmonai: išlaikau ją ir vaikus“, — smalsaujantiems atsakė A.Šedžius.
Jis neslepia: draugų ir draugių tikrai turi. Juk skyrybos jaunų žmonių neturi pasmerkti vienatvei. A.Šedžius džiaugiasi ir tuo, kad buvo kam jį, smarkokai įsisirgusį, aplankyti ligoninėje. Ir kad pats galėjo atsakyti tuo pačiu.
Bet juk skaudu likti nesuprastam? „Viskas praeina, — pagalvojęs tarstelėjo Andrius. — Visada, kai man sunku, prisimenu karaliaus Saliamono žiede išgraviruotus žodžius: „Viskas praeina. Net ir šitai praeis“.
Patirties kaina
Pinigai nuolat reikalauja aukos. Už juos tenka pakloti ne tik asmeninę laimę. Įtampa, baimė suklysti ar būti apvogtam — tai irgi duoklė, kurios pareikalauja turtai. Kaip ir pagundos.
A.Šedžius ne kartą buvo apvogtas. Kažkada, seniai, ilgapirščiai nugvelbė mopedą. Vėliau — pavogė automobilį. Pernai rudenį į jo namus Šiauliuose naktį įsibrovė vagys. Tik tiek, kad išsigandę šeimininko išsinešdino lauk.
„Versle ne kartą patyriau finansinių netekčių. Dėl netinkamų sprendimų. Bet kiekvienam verslininkui taip nutinka. Tai ne tik pinigų, tai ir patirties kaina“, — kalbėjo A.Šedžius.
Jis patikino: taip, pinigai laimės nesuteikia. Bet jie suteikia laisvės. Laisvės priimant sprendimus.
„Esu apkeliavęs pusę pasaulio. Tai atveria akis. Padeda suprasti, kad iš 6 milijardų žmonių pasaulyje nesi pats svarbiausias, — sakė Andrius. — Tarp mano draugų Šiauliuose yra daug puikių verslininkų. Jie vis dar įsivaizduoja esantys pasaulio bamba. Pasiūliau jiems pasižvalgyti po Jungtinius Arabų Emyratus, nuvykti į Dubajų. Arba — į Las Vegasą Nevadoje. To pakaktų suprasti, kad ne jie yra pasaulio ašis“.
Be abejo, pasaulis atveria akis. Bet atseikėja ir pagundų. Juk, turint pinigų, galima prasigerti, prasilošti, galop — apsistatyti vienadienėmis moterimis.
„Nesu lošėjas. Las Vegase pralošiau tik 100 JAV dolerių. Visi mano lošimai tuo baigėsi. Vaikystėje man tėvas į kailį davė ne už tai, kad lošiau mokykloje. Bet už tai, kad norėjau atsilošti“, — nusijuokė Andrius.
Išbandymą svaigalais jis taip pat patyrė. Jaunystėje, užsidirbdamas daug pinigų, naktiniuose klubuose Andrius sakė ne vieną naktį išbraukęs iš gyvenimo. Bet jį sustabdė verslas. Žinojo: jeigu tik sustos, aplenks konkurentai. „Per didelė prabanga praleisti dieną kitą pagirioms“, — pratarė.
O moterys, kurios myli ne vyrą, bet jo pinigus? Kaip atsispirti jų pagundoms? Ir šiam klausimui A.Šedžius netruko atrasti atsakymą.
„Niekas nenori gyventi blogai, — savo tiesą išdėstė vyras. — Merginos ieško patogaus ir gero gyvenimo. Jos nori saugumo. Ar yra nors vienas žmogus, kuris nenorėtų gražiai rengtis, gražiai atrodyti, turėti gerą automobilį, gyventi gražiame name? Gyvenimas per daug trumpas, kad visą jį reikėtų nuvargti. Jei moteris gali rinktis iš dviejų vyrų, kurių vienas nesugeba užsidirbti net sau, o kitas — turtingas, kodėl jai rinktis skurdžių. Nesmerkiu tų, kurios myli tik dėl pinigų“.
O jei nuoširdžiai? „Žinoma, būna skaudu suvokti, kad kartais žmonėms esu reikalingas vien dėl pinigų. Bet viskas praeina“, — dar kartą atkartojamais Saliamono žodžiais parlamentaras padėjo pokalbiui tašką.
Tarp patriotizmo ir politikos
„Su draugais ne kartą esu rimtai susikirtęs, — pratarė A.Šedžius. — Vos tik jie ima dejuoti, kad Lietuvoje — nieko gera, kad reikia traukti į užsienį, užverda kraujas. Negaliu tokių kalbų klausytis. „Tai jūs — nevykėliai, jei nesugebate susikurti tokių sąlygų, kad pragyventumėte gimtojoje šalyje“, — atkertu“.
Nuo 1995 metų, kai lietuviai darbo paieškų ėmė traukti į Didžiąją Britaniją, A.Šedžius ne kartą tarpininkavo padėdamas kraštiečiams įsidarbinti Didžiojoje Britanijoje. „Anglijoje turėjau draugų. Galėjau ir pats ten likti, imtis verslo. Bet mane Lietuva traukė atgal“, — patriotiškumo riekę atriekė parlamentaras.
Į aktyviąją politiką A.Šedžius įsitraukė 2004-aisiais, likus vos porai mėnesių iki Seimo rinkimų. Tuomet vienmandatėje apygardoje jis užleido vietą Darbo partijos atstovui. Pernai per rinkimus atsikirto. Ir, patekęs į „šoumenų“ Seimą, patyrė šoką.
„Rinkimams stropiai rengiausi. Susitikimams, darbui su rinkėjais skyriau daugybę laiko. O kai pamačiau, kiek čia mandatų sunešta ant bangos, nepajudinus nė piršto, apėmė karti nuoskauda“, — užsiminė politikas.
Jis buvo šokiruotas ir įstatymų leidybos. Apstulbo pamatęs, kad balsavimo mygtukai spaudžiami automatiškai, nesiklausant jokių kontrargumentų. Iš pradžių aktyviai dalyvavęs diskusijose A.Šedžius suvokė, kad, priėjęs prie mikrofono, kalba pats sau. Arba įrašui. Nes niekas nieko nesiklauso.