Sušuko, žinoma, mintyse. Juk garsiai reikšti tai, ką galvoji, šiais neramiais agresyviojo matriarchato laikais darosi kiek pavojinga.
„Kas laukia tiek Konstitucijos, tiek valstybės interesų, jei vietoj buvusio šilkinio nepartinio diplomato atrieda šis dešinysis taranas?“ – tikriausiai slapta jaudinosi ne vienas.
Vis dėlto visi, kurie buvo sunerimę dėl mūsų užsienio politikos vieningumo ir darnos, atrodo, jau gali su palengvėjimu atsidusti.
Naujai perskaitytai Konstitucijai („visi ministrai, o ypač – užsienio reikalų ministras, yra tik prezidentės sekretoriai“) niekas negresia.
A.Ažubalis jau parodė, kad gali būti dar švelnesnis nei užgrūdintas karjeros diplomatas.
Kone iš karto, kai jis išsklendė pro Prezidentūros rūmų duris, iš Maskvos atskriejo žinia, kad Rusija nepripažįsta nepriklausomos Lietuvos valstybės.
Reaguodama į Seimo rezoliuciją dėl kompensacijų nukentėjusiesiems per Sausio 13-ąją, Rusijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad tuo metu Lietuvos valstybės iš viso nebuvo, taigi ir Kovo 11-osios Aktas, į kurį remiasi dabartinė valstybė, yra tik niekinis popiergalis.
Ši žinutė iš Maskvos – tarsi Baltarusijos prokurorų neigiamo atsakymo dėl Sausio 13-osios žudikų išdavimo tęsinys.
Ir kaip reagavo ką tik iškeptas ministras? Ogi jis iš viso atsisakė komentuoti šią naujieną. Ir dar kaip išdidžiai, girdi, „nėra ko vertinti“.
Negi sakys drąsuolis, kad jam baugu bet ką ištarti be prezidentės leidimo? Tad patylėjo gudruolis ir nuskubėjo užimti naujosios savo kėdės, pro petį dar apdairiai mestelėjęs, kad ir sovietinės okupacijos žalos kaip užsukta Lietuva nebeturėtų reikalauti.
Tad jį palaiminusi prezidentė taip pat žinojo seną tiesą – net ir didžiausias maištautojas pasiduoda, kai tik jam pasiūlomas postelis. Ypač tas, kurio negavęs anksčiau tas maištautojas ir maištavo.
Žinoma, nė garso po antausio iš Rytų neišleido ir valdančioji partija. Į tylos skraistę susisupo net karingiausioji ministrė, laikinai einanti ir užsienio reikalų ministro pareigas R.Juknevičienė.
O, atrodytų, tai buvo tokia palanki proga nors ir nedideliam revanšui prieš visu frontu savo valdžią mėginančią įtvirtinti prezidentę.
„Gal atidžiau pažiūrėkime, ką valstybei, o ne apie A.Lukašenkos ar V.Putino „stogą“ užsisvajojusiems keliems mūsų magnatams davė ta naujoji politika?
Be tokių antausių, parodančių, kur yra mūsų tikroji vieta, nelabai ką nors daugiau apčiuopiama turime, ar ne?“ – regis, tokių klausimų virtinę galėjo pažerti ne vienas konservatorius.
Tačiau šiuos klausimus nusveria kiti: „O kas, jei prezidentė taip supyks, kad vietoj dabartinės koalicijos Seime ims ir įžvelgs kokią kitą?
Arba savo kritiką Vyriausybės veiksmams pavers ne žodžių, o vetuotų įstatymų liūtimi ant susiskaldžiusios, vos vieno balso persvarą turinčios „daugumos“ galvų? Tad kenčiam toliau“.
Štai vardan šios šventos kėdžių ramybės su krikščionišku nuolankumu priimami visi spyriai iš Daukanto aikštės.
Dar nesibaigus intrigai, kas turės kišeninį saugumo vadą – partija ar prezidentė, pastaroji jau galutinai savo kišenėje užsklendė generalinį prokurorą.
Maloningai palikdama jį poste po kelių valandų parodomosios skaistyklos, prezidentė kartu parodė, kokią vietą jos akyse užima prokuratūros vadovą jau pasmerkęs Seimas.
O tai, koks likimas laukia šiuose politiniuose verpetuose kartu su prokurorais blaškomų garsiųjų Kauno bylų, – jau ne toks svarbus klausimas.
Mat svarbiausia – amžinoji prezidentės ir partijos sąjunga, iš kurios tiek daug naudos tiek valstybei, tiek kiekvienam jos piliečiui!