Tačiau retas dailės mėgėjas yra matęs tapybos klasiko piešinius.
A.Stasiulevičiaus paroda „Vilniaus paveikslas. Nuo štrico iki potėpio“,
atidaryta „Arkos“ galerijoje tam tikra prasme yra intymi. Garsus
tapytojas ryžosi parodyti savo kūrybos virtuvę. O kas yra asmeniška,
visuomet labai masina.
Šalia tapybos darbų A.Stasiulevičius eksponuoja motyvus, atliktus
pieštukais, sangvinu ar anglimi.
- Ar svarbu dailininkui pirmiausia piešti motyvą ant popieriaus? Juk
galima tiesiai tapyti ir nesukti sau galvos. Dabar daugelis taip ir
daro.
- Man piešinys labai svarbus. Noriu parodyti, kad žiūrėti ir matyti,
juolab pastebėti yra skirtingi dalykai. Piešimas kiekvienam tapytojui
yra privalomas, nes piešinys - tai mąstymas, rankos lavinimas, kaip
muzikantui nuolatinės repeticijos. Tačiau piešimas lavina ne tik ranką,
bet ir protą, atmintį, pastabumą. Reikalauja analizės ir suvokimo.
Motyvas yra karkasas, ant kurio atsiranda meninė išraiška. Vėliau
tapyboje prasideda interpretacija spalvų kalba.
Šiai parodai seniai ruošiausi. Šimtus piešinių išsaugojau dirbtuvėje.
Be jų nebūtų gimęs nė vienas mano paveikslas.
- Ekspozicijoje aiškiai matyti kaip kartais iš vieno eskizo gimdavo
keli labai skirtingos nuotaikos darbai. Nuo ko tai priklauso?
- Ar pastebėjote kaip žiūrite į savo miestą ryte, smagiai žingsniuodami
saulėta gatve? Koks liūdnas ir apgailėtinas vaizdas būna akyse, kuomet
jūsų mintis užvaldo bloga žinia, kai esate pavargę, kai nuotaika
subjurusi ir nesekmės prispaudusios? Savo miestą išgyvename kas kartą
naujai ir pamatome vis kitokį. Mano tikslas parodyti Vilnių per
žmogiškų išgyvenimų prizmę. Įvairių istorijų palytėtą, šiandienos
džiaugsmo ir liūdesio spalvomis užlietą. Parodoje matote Vilnių mano
meilės ir liūdesio akimis.
- Didelį dėmesį tapyboje skiriate spalvų simbolikai. Ar paveikslų
koloritas taip pat yra asmeninių emocijų atspindys?
- Aš mąstau, išgyvenu spalvomis. Jos atspindi mano dvasinį polėkį ir
dramatinių išgyvenimų kartėlį.
Mėgstu skaisčiai raudoną - nerimo, kovos, neapykantos ir gyvybės
spalvą. Raudonu purpuru puošiasi rudenį gamta, šventine spalva liejasi
raudonas vynas ir nenusakomu raudoniu dega aistros akys.
Kilniausias baltų tonų koloritas. Balta spalva lydi tris svarbiausius
žmogaus gyvenimo etapus. Tik gimusius mus įvynioja į baltus vystyklus,
nuotakas puošia baltais rūbais, mirusius uždengia balta drobule.
Praėjus nerimo ir sumaišties dienoms, mūsų galvas padengia balta
išminties spalva.
Ramiausi hedonistiniai - žali ir rudi paveikslai. Tai žemės spalvos.
Jos savyje slepia kažką patikimo, amžino kaip žemė ir pasaulis.
- Netikėtų miesto motyvų paieškos tapo jūsų nuolatinių klaidžiojimų po
kiemus ir skersgatvius tikslu. Ar teko akis į akį susidurti su
chuliganais?
- Ne kartą susidūriau su plėšikais, valkatomis, naktiniais gatvių
žmonėmis. Tačiau nukentėti nuo jų neteko. Matyt pasirodydavau jiems
savas.
Iš tikrųjų naktinis Vilnius ne tik pilnas užslėpto grožio, mistinio
paslaptingumo, bet ir realaus pavojaus. Šiurpuliai kūnu bėgiodavo,
tačiau leisdavausi į naktinius žygius, kad grįžčiau su grobiu - naujo
motyvo piešiniu, su nauja paveikslo idėja.
- Minėjote, kad jums piešti Vilnių, tarytum piešti istoriją. Tačiau
jūsų kelis dešimtmečius fiksuota istorija neiškeliauja už Senamiesčio
ribų.
- Aš atrenku charakteringiausius, meniškiausius gotikinius ar
barokinius motyvus, kurie labiausiai išreiškia miesto dvasią. Dažnai
sąmoningai atsisakau kai kurių neskoningų dabartinės architektūros„inkliuzų“.
Meniškiausi sostinės vaizdai atsiveria iš uždarų kiemų, tolimų
skersgatvių, nuo apleistų namų stogų, iš bažnyčių bokštų. Sienos jungia
pastatus, užpildo erdves, tampa tikrais metraščiais.
Vilnius slepia savo grožį nuo prašalaičio, atsitiktinio pakeleivio.
Pažinimui jis atsiveria palengva. Piešimas pieštuku išugdė ir
patikrino mano atidumą.
- Dalis jūsų pieštų Vilniaus motyvų dabar jau išnykę arba stipriai
pasikeitę.
- Šią parodą galima pavadinti dalimi to, kas jau buvo. Išgyventa,
iškentėta, mylėta, puoselėta, tikėta.
Aš ketinu išleisti specialų leidinį, kuriame bus mano ranka per ilgus
dešimtmečius fiksuotas, tačiau dabar jau dingęs Vilnius. Tai savotiškas
tęstinumas to darbo, kurį darė Pranciškus Smuglevičius, Janas Bulhakas,
Rimtautas Gibavičius, Vladas Drėma ir kiti menininkai. Tęstinumas
kultūroje yra labai svarbus.