Mirus draugei Stalinas liko be namų ir pinigų

Su 68 metų gydytoja Vitalija nesusituokęs jis pragyveno 19 metų. Per tą laiką R.Vaidilauskas niekur nedirbo, finansiškai jį rėmė draugė.

Atpratęs nuo darbo ir finansinių rūpesčių R.Vaidilauskas iki šiol nesugeba susirasti nei būsto, nei pragyvenimo šaltinio.

Nuo pavasario R.Vaidilauskas eina per kaimynus ir pažįstamus, pas vienus pavalgo, pas kitus guolį gauna, tretiems šį bei tą prie ūkio padėjęs ir butelaičio, kaip atlygio, sulaukia.

Prieš kelias dienas vyriškis dėl savo bėdų kreipėsi į Seimo narį Antaną Matulą. Vyras prašė seimūno padėti surasti stogą virš galvos, tačiau konservatoriams priklausantis politikas Stalinui jokios realios pagalbos nepažadėjo, tik rekomendavo kreiptis į Panevėžio rajono savivaldybės Socialinės paramos skyrių.

Nusivylęs seimūno reakcija R.Vaidilauskas išpasakoti savo bėdų užsuko ir į „Panevėžio ryto“ redakciją.

„Jei būčiau žinojęs, kad taip atsitiks, būčiau ją vedęs. Vis pašnekėdavom, kad gal reiktų susiženyti, bet taip ir likdavo tik kalbos.

Nors kartą net pas kunigą važiavome. Bet kunigo pareigos man nieko nereiškia, žiūriu kaip į paprastą žmogų, tai ir tą kartą susėdome pirmiausia prie butelio.

Taurelė po taurelės, kalbų daug apie viską atsirado, apie vedybas ir nebešnekėjome. Išvažiuojant kunigas sako: „Galit skaityt, kad aš kaip ir daviau šliūbą“.

Būčiau prisiruošęs vesti, dabar turėčiau bent kampą kokį“, - dėl laiku nežengto žingsnio apgailestavo R.Vaidilauskas.

Jei R.Vaidilauskas būtų prisiruošęs nusivesti Vitaliją prie altoriaus, moteriai tai būtų buvusi jau penkta santuoka. Vieną kartą Vitalija buvo likusi našle, o likusius kartus išsiskyrė.

Prisiminęs pernai sausio 31 dieną mirusią ilgametę gyvenimo palydovę, R.Vaidilauskas dramatiškai padūsauja, išsitraukia iš piniginės prie širdies laikomą mylimosios nuotrauką.

Jo moteris turėjo sveikatos problemų, prieš dešimtmetį jai buvo nustatytas kraujo vėžys. Tą kartą medikė gydėsi iš JAV pargabentais vaistais ir atrodė, kad liga atsitraukė.

„Tada jos vaikai sakė: jei mamai kas atsitiks, tai mes Romu pasirūpinsime. Žinojau, kad Vitalija parašė testamentą, bet nė karto nesidomėjau, ką ji ten surašė.

Ne kartą yra sakiusi, kad man bent kabinetą užrašys, taip vieną kambarį vadindavom, bet, matyt, taip ir neužrašė“, - pasakojo pašnekovas.

Vitalija sunegalavo pernai prieš Kalėdas. Porą savaičių pagulėjo ligoninėje Panevėžyje, vėliau vaikai ją išvežė į Vilnių. Ten moteriai buvo padarytos 2 operacijos, žaizda negijo, įsimetė sepsis ir Vitalija mirė.

„Po jos mirties vaikai leido suprasti, kad esu nepageidaujamas. Taip ir pasakė: tu visada ant močios sprando sėdėjai. Liepė susirinkti daiktus ir nešdintis“, - skundėsi R.Vaidilauskas.

Per pusantro mėnesio, kol Vitalija gulėjo ligoninėse, R.Vaidilauskas jos nė karto neaplankė.

„O už ką aš nuvažiuosiu aplankyti? Visus 19 metų buvau nuo jos finansiškai priklausomas, pinigai pas ją buvo, savo nė lito neturėjau.

Be to, kaip išvažiuosi, namus paliksi? Kažkuriam gi reikia namą kūrenti, radiatoriai gali susprogti, jei užšals“, - mylimosios nelankymo priežastis dėstė vyras.

Vaikai Vitaliją nusprendė laidoti Vilniuje, ten, kur gyvena dukra.

„Nebuvau laidotuvėse, šalta buvo, reikėjo namus kūrenti. Be to, jos sūnus nepasiūlė kartu važiuoti, o aš nesiprašiau, galėjo juk patys susiprasti. O ir namus reikia kažkam žiūrėt, kaip tokiais laikais paliksi be žmogaus“, - namo kūrentojo pareigų tvirtai laikėsi pašnekovas.

Nusistebėjus, kuo tas namas taip brangus, kad jo nevalia palikti nė dienai, R.Vaidilauskas pats nustebo dėl tokio nenuovokumo.

„Argi į laidotuves kas važiuoja dienai? Taigi reikia ir prie karsto pastovėti, ir su žmonėmis pabendrauti. Jei iš radiatorių išleisi vandenį, tai paskui reikės vėl sistemą užpildyti, visą mūrinuką iš naujo prišildyti“, - aiškino jis.

R.Vaidilausko ir 12 metų už jį vyresnės gydytojos keliai susikirto beveik prieš du dešimtmečius Ramygaloje.

Vyriškis buvo kaimynas su Vitalijos kabinete dirbusia sesele. Kartą seselė privirė skrylių ir pakvietė vienišių vakarienės. Užsiminė, kad ateis ir daktarytė, paprašė ta proga R.Vaidilausko parnešti iš parduotuvės butelaitį.

„Išskubėjau pro duris ir kaktomuša susidūriau su Vitalija. Ji čiupo už rankos ir paklausė, kur bėgu, pasakiau, kad butelio. O ji liepė nupirkti du“, - pažinties pradžią prisiminė vyriškis.

Netrukus po to R.Vaidilauskas persikraustė į medikės namus Berčiūnuose.

Tai, kad moteris buvo jau 4 kartus ištekėjusi, R.Vaidilausko nė kiek negąsdino. Jo paties biografijoje dar ne tokių dėmių būta. Vyriškis yra du kartus sėdėjęs kalėjime.

Pirmą kartą už grotų papuolė už avariją. Iš pradžių buvo paskirta bausmė lygtinai, bet vėliau ji pakeista į realų įkalinimą.

Antrą kartą pateko į griežto režimo koloniją Kybartuose. Sako, jog ten buvo uždarytas metams gydyti nuo alkoholizmo.

Iš zonos R.Vaidilauskas grįžo su ištatuiruotu Rusijos diktatoriaus portretu ant krūtinės. Dėl to vėliau visi aplinkiniai jo nevadindavo kitaip nei Stalinu.

R.Vaidilauskas atvirai pasakoja, kad nuo pirmos bendro gyvenimo dienos jam nebereikėjo galvoti, kaip duonos pelnytis. Daktarė pasakė, kad ji pinigus uždirbs, o jo pareiga bus namuose krosnį kūrenti.

„Ji pati manęs į darbą neleisdavo. Vieną savaitę dirbau Naujarodžiuose statant senelių namus, tai Vitalija nusprendė, kad man geriau nevažinėti į darbą, nes tada niekas namų neprišildo. Liepė geriau pečių kūrenti.

Aš ir valgyti gaminau, nesigirsiu, bet esu geras kulinaras“, - gyvenimo vaizdą papildo pašnekovas.

Visi ūkio darbai ir apsiribodavo krosnies kūrenimu, nes pora gyvulių nelaikė, daržų nesodino, prie namų aplinkos puoselėjimo R.Vaidilauskas irgi nagų nekišo. Kaimynai pasakojo, kad net ir malkas dažnai skaldydavo ne vyras, o gydytojos marti.

Prie sugyventinės vaikų išlaikymo R.Vaidilauskui niekada nereikėjo prisidėti.

Kai jis atsikraustė į draugės namus, vaikai jau mokėsi ir netrukus įsikūrė kitur. Pirmame namo aukšte gyveno sena Vitalijos teta, o antrame įsikūrė jie.

Vitalija sūnų su šeima į savo namus pasikvietė tuomet, kai mirė teta. R.Vaidilauskas neslėpė, kad draugės vaikai jam visai nerūpėjo.

Pasiteiravus, kokie buvo jų santykiai, neslėpė, kad niekad su vaikais nesutarė. Paklaustas, kiek ilgametės gyvenimo draugės vaikams metų, R.Vaidilauskas nė supratimo neturėjo, spėliojo su dešimtmečio paklaida.

R.Vaidilauskas dar nėra galutinai praradęs vilties, kad iš prie altoriaus nenuvestos moters vaikų išpeš šiokios tokios naudos.

Vyriškis spėja, kad 2000 metais parašytas Vitalijos testamentas gali būti negaliojantis.

Tuomet į turto paveldėtojų sąrašą gali patekti ir buvęs sugyventinis, nes jis Vitalijos name buvo priregistruotas kone du dešimtmečius.

„Galėtų jie man nupirkti būstą ir tegu daro su tuo namu ką nori“, - savo pageidavimus išsakė R.Vaidilauskas.

Mirusios moters artimieji „Panevėžio rytui“ sakė, kad R.Vaidilauskas gavo viską, kas jam priklausė pagal surašytą testamentą.

Namą paveldėjo vaikai, o R.Vaidilauskui gyvenimo draugė paliko 2 tūkst. litų. Pinigai jam jau išmokėti.

Vilniuje gyvenanti velionės dukra Rimvyda Baltušonytė negalėjo atsistebėti, kad ilgus metus iš jos motinos kišenės gyvenęs R.Vaidilauskas šiandien bando ieškoti ko nepametęs.

„Jis nebuvo geras žmogus, negana, kad mamą išnaudojo, dar vagiliaudavo nuolat. Būdavo, tik nueina mama į vonią, o jis jau knisasi rankinuke. Dėl tų vagysčių mama ir policiją buvo kvietusi.

Niekas jo į gatvę pliko neišmetė, po laidotuvių dar kurį laiką gyveno mamos name, tik atšilus orams iš-ėjo“, - pasakojo R.Baltušonytė.

Visiškai atsiriboti nuo R.Vaidilausko velionės šeima nutarė po paskutinės vagystės prieš Kalėdas.

Tą kartą R.Vaidilauskas iš kiemo ištempė keraminius elniukus ir juos pardavė Berčiūnų alubaryje.

„Pagailėjome jo, nerašėme policijai pareiškimo. Patys išsiaiškinome, kur atsidūrė pavogti ir parduoti daiktai. O be reikalo pagailėjome, dabar jis eina pakiemiais ir skundžiasi, koks vargšas liko. O juk visą laiką buvo piktybinis, tinginys ir melagis“, - karčių žodžių Stalinui negailėjo jo mirusios draugės dukra.