Iš pradžių mums į veidą prispjaudė A.Lukašenka, taręs svarų žodį apie Lietuvos valstybės nebuvimą „tuo metu“, kai jos piliečius šaudė jo generolas Uschopčikas su bendrais. Prezidentė – tylėjo, gal tiksliau, nutylėjo. Ir ne tik: išmetė lauk V.Ušacką už jo pasiųstą notą Baltarusijai.
Iš pradžių dvejojau, bet dabar tai akivaizdu. Rusijos vadovai, kiek pamąstę, matyt, pakraipę galvomis, nutarė pakartoti įžeidimą, pavadintą „Mums nusišvilpt į visokius ten tarptautinius susitarimus. Jūsų, nepriklausomos valstybės nebuvo ir taškas. Antraip, nei mūsų pripažinta Pietų Osetija ir Abchazija“.
Įžeidimo tikslas - sužinoti, kur baigiasi Lietuvos prezidentės užsienio naujojo politikos šūkio „Tegyvuoja pragmatizmas Lietuvos užsienio politikoje“ galutinė riba. Ribos nesimato. Nes prezidentė vėl tyli. Jau nekalbu apie paskirtąjį užsienio reikalų ministrą A.Ažubalį ir Amerikon išvykusi ministrą pirmininką. Pasisakyti turėjo bent Seimo užsienio reikalų komitetas, bet pirmininko ten neliko, tai kas turėtų pasisakyti? O gal niekas tame komitete negavo prezidentės leidimo pasisakyti?
Taigi, nieko nebelieka, kaip tik dar kartą spėlioti, kur pradingo prezidentė ir „ką ji iš tikrųjų turėjo galvoje“?
Pirmoji versija – neteko žado. Juk pakvietė patį Rusijos prezidentą švęsti su mumis Kovo 11-tąją. Vytautas Landsbergis, remdamas prezidentės teisę nieko neaiškinti, mano, kad kortas D.Medvedevui, matyt jau apsisprendusi atvykti į Lietuvą, sumaišė jo priešai Kremliuje, skaityk - V.Putinas.
Antroji versija – prezidentė, kaip visada pasitarusi... Su kuo? Taigi, pasitarusi, nusprendė pasinaudoti bloga proga patylėti. Šuo loja, karavanas eina. Mūsų prezidentė savigarbos turi su kaupu. Į kiekvieną kvailystę neatsakinėsi.
Trečioji versija - Prezidentės tylėjimas yra genialus fintas. Pamenat, kaip ji, pakvietusi „gerbiamą A. Lukašenką“, apkaltino mūsiškius prokurorus, nepateikusius Baltarusijos prokurorams aiškaus ir protingai suformuoto prašymo išduoti tuos kelis krauju susitepusius veikėjus? (Sutinku. Reikėjo kreiptis į Hagos teismą apkaltinus juos karo nusikaltimais ir nuskaltimais žmoniškumui. Tegul Haga juos ir išsireikalauja).
Kitas fintas buvo apkaltinti mūsų vežėjus „kontrabandininkus“. Ir taip toliau. Visi tie fintai turėjo parodyti Rusijai, kad mes jau pasiruošę puikiems pragmatiškiems santykiams, galintiems atverti naują mūsų pragmatinių tarpusavio santykių erą. Pirmiausia parodant, kad mes – patys kalti.
Na, o dabar kuriame lietuvišką muilo operą: Kaip artimiausiu laiku elgsis prezidentė? Kaip ji turėtų elgtis? Su kuo tarsis? Kaip išsisuks? Kas pateiks genialią išeitį šiame “pragmatiškos” politikos akligatvyje atsidūrusiai prezidentei? Na, anonimai komentatoriai, pirmyn, paspekuliuokime! Politologai tyli kartu su prezidente. Ar tik nelaukia, į kurią pusę vėjas papus? Linkiu sėkmės!