Tai kitoks purvas, specialus, jis skirtas moteriai. Ne, gal ne visai taip. Žodžiu, nesugalvojau nieko geresnio, kaip Jeruzalės turguje nupirkti moteriai mirusios jūros purvo. Man tuomet tai atrodė labai neblogas sprendimas. Negyvoji, tai yra mirusi jūra – jau gerai skamba. Mirusios jūros purvas – dar geriau, tarsi dovana iš anapus, tai yra, ir priemonė odai, ir neįprasta, mistika dvelkianti priemonė, o moterims visada patinka ir kosmetika, ir ezoterika.
Problemos prasidėjo jau Tel Avivo oro uoste. Apie kontrolės lygį Izraelio oro uostuose galima kalbėti su ypatinga nuotaika. S.Spilbergo filme „Šindlerio sąrašas“ yra tokia rūsti scena – krūvos batų, drabužių, lagaminų, dantų karūnėlių ir panašaus gėrio. Viskas surinkta iš naikinamo geto gyventojų žydų.
Krūvos daiktų atrodo baisiau nei krūvos lavonų. Tai meno, metonimijos dėsnis – matydami negyvus batus mes nujaučiame, kas nutiko jų šeimininkui, ir mūsų nuojauta mus veikia stipriau nei nuogas faktas – nuojautas maitina fantazija, įsijautimai, pasąmonė, ne statistika.
Tel Avivo oro uostas atrodė lygiai taip pat, kaip S.Spilbergo filmo scenoje – ant ilgų stalų daugybė lagaminų išverstais viduriais, po kuriuos stropiai rausiasi pirštinėti žydai. Ko gero, tai smulkutis, bet saldus jų kerštas pasauliui, kuris šlykščiai elgėsi su jų seneliais ir proseneliais.
Taigi, mano lagaminas taip pat buvo paskerstas, ir, be abejo, užkliuvo purvas. Plastmasinis maišelis su užrašu, kad jame yra Negyvosios jūros purvo – kas čia ypatingo?
Ne, jauna, beveik daili (jeigu ne ūsai panosėje) žydaitė atsargiai pakėlė maišelį, nunešė peršviesti. Grįžo vis dar taip pat atsargiai laikydama dviem pirštais. Matau, nepatenkinta. Ar visi purvo kaulai sveiki, mėginu juokauti. Nereaguoja. Kur jūs šį daiktą gavot?
Parduotuvėj pirkau, sakau. O gal turguj, nepamenu. Žiūri, kraipo galvą. Mes norėtume iš vidaus paimti mėginį, ar leisite pradurti paketą, klausia žydaitė. Na, paketas ne kepenys, sakau, durkit. Nieko ji durti ir neketino, tikrino, ar aš sutiksiu, ar ne. Jei būčiau nesutikęs, būtų paskelbusi pavojų ir iškvietusi išminuotojus, psichiatrijos sanitarus su tramdomaisiais, neabejoju.
Pateikė keletą klastingų klausimų, keletą sykių pabaksnojo purvo maišelį pirštu – gal ji ten ieškojo ne bombos, bet šventųjų kaulų iš Betliejaus bažnytėlės? Nežinau.
Ir vis dėlto, purvo istorija oro uoste baigėsi kiek kitaip, nei įprasta. Jį supakavo į atskirą dėžutę ir purvas keliavo bagažo skyriuje atskirai, kartu su kontrabandiniais deimantais ir nelegaliomis Raudų sienos ašaromis.
Moteriai purvas nepadarė didelio įspūdžio. Pasidžiaugė tiek, kiek skirta laiko džiaugtis lauktuvėmis, ir padėjo purvą į lentyną.
Dovanos toks dalykas: kai nieko neparveži, graužiesi, kai parveži ir niekas nesidžiaugia – taip pat.
Praėjo kone metai, o purvas tebegulėjo lentynoje ir pamažu smelkėsi į atkampiausias mano sielos kerteles, atrodė, kad ten, maišelio viduje, net keičiasi purvo savybės – užuot buvęs gydomasis, jis kasdien darėsi nuodingesnis ir juodesnis.
Štai taip nekalti daiktai pamažu praranda savo fizines charakteristikas ir įgauna metafizines.
Tą pavakarę, kai moteris išėjo pieno, nusprendžiau imtis veiksmų. Purvas jau buvo taip išsikerojęs, užgrobęs tokias teritorijas, kad net mūsų gyvenimas tapo panašus į tokį, kokiu bjaurisi visi vadovėliai: bendraujame formaliai, kiekvienam savi pomėgiai, vakare užmiegame apsikabinę knygą ar TV nuotolinio valdymo pultelį, na, suprantate, ką noriu pasakyti.
Purvas, tai jis mūsų gyvenimą paverčia rutina, nuobodžiu geležinkeliu be jokių atšakų.
Kol mano akių šviesa pirko pieną, greitai nusirengiau, prakirpau nelemtąjį purvo pakelį ir nuo galvos ligi kojų išsitepiau gydomąja esencija. Negyvosios jūros purvas! Prieš pažvelgdamas į veidrodį tikėjausi ten išvysti pranašą ar bent vieną iš Trijų Karalių, bet į mane žvelgė paprasčiausiai suanglėjęs steikas su galūnėmis.
Kita vertus, toks ir buvo mano sumanymas – veikti kontrasto principu: moteris pareina su pieno pakeliu (balta spalva ir visos jai derančios konotacijos), o aš ją pasitinku juodas kaip naktis ir linksmas kaip ką tik nulipintas Adomas.
Mūsų namo koridoriuje įtaisytas toks indikatorius – jeigu kas nors juda, užsidega šviesa. Lifto durys atsiveria, ir šviesa plyksteli. Pro durų akutę pamatęs, kad koridoriuje nušvito, energingai atlapojau duris ir sušukau: Gefilte fiš, Chabad, Chazan, Chaldalai!!!
Moteris kaip žengė iš lifto, taip ir vožėsi aukštielninka, tik kojos švystelėjo, guli, nejuda. Keisčiausia, kad moteris be pieno, o su kažkokių popierių pluoštu. Popieriai pasklido po visą koridorių, lifto durys mėgina automatiškai užsidaryti, bet joms trukdo tarpduryje tįsantis objektas - visiškai nepažįstamo žmogaus kūnas.
Laimė, kad tos užkietėjusios Jehovos liudytojos širdies stimuliatorius buvo pagamintas iš geros medžiagos – keletą sykių stuktelėtas sunkių lifto durų, jis prikėlė moteriškę iš mirusiųjų ir iškviesta “Greitoji pagalba” jai tesuleido vaistų nuo išgąsčio, kadangi ji nesiliovė kartojusi, kad Armagedonas jau čia pat ir šėtonas atėjęs nusitempti jos vargšės sielos į pragarą. Na, kažkas iš panašaus repertuaro.
Dabar ji mane nuolat traukia per dantį, mano moteris, truputį kenčiu, bet nieko, tai malonios kančios. Tas velniškas purvas iš tiesų pakeitė mūsų gyvenimo kokybę.
Paradoksas, bet mes pasijutome kur kas švaresni kasdienybės akivaizdoje. Turiu galvoje, mūsų jutimai, emocijos, mūsų reakcijos ir lūkesčiai tapo kur kas turtingesni, aštresni, mudu ėmėm jausti, kaip mūsų gyvenimas, mūsų neįkainojama būtis pulsuoja mumyse, švelni ir brangi kaip artimojo alsavimas šalia.
Duodu kelnes pristumti – tas purvas tikrai stebuklingas.