Į didįjį sportą būsima čempionė ėjo kaip į pramogą

V.Sereikaitės giminėje sportuojančiųjų nėra daug, o rimtų sportininkų apskritai nebuvo.

Kažin ar ji būtų tapusi žinoma dviratininke, jei kartą į kūno kultūros pamoką „Ąžuolo“ vidurinėje mokykloje nebūtų atėjęs treneris Laimis Šimoliūnas.

„Treneris tiesiog pakvietė ateiti pasivažinėti dviračiu. Nieko nežinojau apie dviračių sportą ir net nemaniau sportuoti. Galvojau, kad tai bus būrelis ar kažkas panašaus. Kadangi labai norėjau dviračio, nutariau pabandyti“, - pažintį su sportu prisiminė V.Sereikaitė.

Lankyti treniruotes būsimoji čempionė pradėjo vėliau nei kitos mergaitės, būdama maždaug 13-os metų.

Apie tris mėnesius šio sporto paslapčių V.Sereikaitė mokėsi pas trenerį L.Šimoliūną, paskui pateko į trenerio Stasio Paštuolio rankas, o dabar varžyboms rengiasi su šalies moterų dviračių treko rinktinės vyriausiuoju treneriu Antanu Jakimavičiumi.

Iš vieno žemyno į kitą su šalies moterų dviračių treko rinktine nuolat keliaujanti V.Sereikaitė namuose - reta viešnia. Kalėdas ji praleido Kolumbijoje, kur vykusiose pasaulio taurės trečiojo etapo varžybose iškovojo bronzos medalį, o paskui persikėlė į treniruočių stovyklą Kroatijoje. Čia sutiko Naujuosius metus.

„Naujuosius sutikome ramiai, be šampano. Tiesiog pavakarieniavome ir pagal režimą tuoj po dvyliktos valandos nuėjome miegoti. Jokio šventimo nebuvo.

Dabar džiaugiuosi grįžusi namo, nes pasiilgau tėvų, sesės. Pasiilgau ir žiemos šalčių, nes Lietuvoje nebuvau apie du mėnesius“, - sakė V.Sereikaitė.

Tačiau Panevėžyje sportininkė neužsibuvo. Jau po kelių dienų V.Sereikaitė dalyvavo Kinijos sostinėje Pekine vykusiame pasaulio dviračių treko taurės etape ir jame iškovojo sidabro medalį. Šiuo metu dviratininkė yra išvykusi į treniruočių stovyklą Kroatijoje, kur rengiasi pasaulio čempionatui.

Kurį laiką V.Sereikaitė vaikščiojo į baseiną „Žemynos“ vidurinėje mokykloje, kurioje rusų kalbos mokytoja dirba sportininkės mama Esmeralda. Tačiau plaukimas nepatiko, todėl ir „neužsikabino“ už šios sporto šakos.

Sportininkės duonos paragauti pabandė ir jaunesnioji V.Sereikaitės sesuo, „Minties“ gimnazijos dvyliktokė Julija. Tačiau apie pusmetį pamynusi dviračio pedalus, suprato, kad šis užsiėmimas skirtas ne jai.

„Nors nei mama, nei tėtis nebuvo sportininkai, tačiau labai palaiko mane ir džiaugiasi dėl manęs. Apskritai iš visos giminės sulaukiu didelio palaikymo“, - sako V.Sereikaitė.

V.Sereikaitei nesuprantami yra kai kurių žmonių vis dažniau jai užduodami klausimai apie jos ir garsiausios šalies treko dviratininkės Simonos Krupeckaitės konkurenciją.

„Tarp mūsų nėra ir negali būti jokios konkurencijos. Nors abi esame treko dviratininkės, tačiau varžomės visiškai skirtingose rungtyse - Simona sprinto, o aš tempo, t.y. ilgose distancijose. Mes net nesitreniruojame kartu.

Būtų tas pat, jei mane lygintų, pavyzdžiui, su kokia nors plaukike ir sakytų, kad tarp mūsų yra konkurencija“, - teigė V.Sereikaitė.

Praėję metai V.Sereikaitei buvo bene sėkmingiausi jos karjeroje. Panevėžietė antrąkart iš eilės tapo Europos jaunimo (iki 23 metų) čempione asmeninėse 3 km persekiojimo lenktynėse, o suaugusiųjų pasaulio čempionate iškovojo bronzos medalį.

Net tris aukščiausios prabos apdovanojimus V.Sereikaitė iškovojo Panevėžyje vykusiame šalies čempionate, tapo pasaulio taurės etapų prizininke.

Mergina dalyvauja ne tik treko, bet ir plento lenktynėse. Pernai V.Sereikaitė pirmąkart jėgas išbandė pasaulio dviračių plento čempionate Šveicarijoje, kur tarp 41-os atskiro starto lenktynių dalyvės buvo 26-a.

Atstovaudama Italijos komandai „Safi-Pasta Zara-Titanedi“, panevėžietė dalyvauja ir daugiadienėse lenktynėse plente.

V.Sereikaitė teigia daug laisvo laiko neturinti, o kai jo šiek tiek atsiranda, stengiasi susitikti su artimais žmonėmis, giminėmis.

Be to, mergina Vilniaus pedagoginiame universitete studijuoja kūno kultūrą ir sako sunkiai spėjanti suderinti mokslus su sportu.

Šiemet V.Sereikaitė turėjo būti jau penkto kurso studentė, tačiau prieš Pekino olimpines žaidynes mokslams visai nebuvo laiko, todėl pasiliko kartoti ketvirto kurso.

Ar mergina jau turi širdies draugą? Apie asmeninį gyvenimą mergina pernelyg atvirauti kol kas nėra linkusi.

- Kada buvo sunkiau - pirmąkart iškovoti Europos jaunimo čempionės titulą ar jį apginti? - „Panevėžio rytas“ paklausė V.Sereikaitės.

- Sunkiau buvo antrąkart laimėti titulą, nes tąsyk savijauta buvo apgaulinga. Iš pradžių jaučiausi gerai, bet kai atėjo varžybų diena, atrodė, kojos kaip ne savos. Puiku, kad viskas baigėsi gerai.

Finale nugalėjau pajėgią ukrainietę Lesią Kalitovską, kuri Pekino olimpiadoje iškovojo bronzos medalį. Mes su ja nuolat keičiamės pergalėmis - tai aš geriau važiuoju, tai ji.

- Neužtenka vien atsisėsti ant dviračio ir pervažiuoti distanciją, labai svarbu mokėti ir jausti, kaip paskirstyti jėgas. Tai atsiranda su daugiamete patirtimi. Taip pat labai svarbu, kaip pavyks startuoti.

- Trekas mums yra didžiausia dovana. Dabar galima treniruotis namie, nereikia niekur važiuoti, nes kelionės iš tikrųjų labai išvargina. Be to, ir pinigų susitaupo.

- Teko pasaulyje matyti nemažai trekų. „Cido“ arenos trekas yra standartinis, bet tikrai labai geras bei pakankamai „greitas“. Mano čia pasiektas rezultatas asmeninėse 3 km persekiojimo lenktynėse išties aukštas.

- Tikrai dar reikia nemažai dirbti, nes moterų grupėje rezultatai dabar labai kyla.

- Tikėkimės. Darysime viską, ką galime. Tačiau ne aš viena dirbsiu, visos stengsis ir norės kuo geriau pasirodyti, todėl nieko negaliu prognozuoti.

- Be abejo. Tačiau pasikeitė atrankos į olimpiadą taisyklės, nes į varžybų programą įtrauktos naujos rungtys. Anksčiau buvo sumuojami vienerių metų rezultatai, dabar atranka į Londono olimpines žaidynes bus vykdoma susumavus dvejų metų rezultatus. Bijau net kažką prognozuoti, nes man pačiai tai yra nauja.

- Ateities kol kas neplanuoju, kaip likimas lems, taip ir bus. Dabar mintys sukasi apie Londono olimpiadą, apie atrankos varžybas į ją.