Azaras Ciucevičius: Lietuvą smaugia antišuninė politika

Azaras Ciucevičius
Aš ir mano brolis Siao vis labiau pradedame pažinti homo sapiens rūšį. Juk būdami itin pastebimi dažnai tampame savo šeimininkų ir nepažįstamųjų tarpininkais. Per 10 savo gyvenimo mėnesių Vilniaus gatvėse, pamiškėse, patvoriuose, laiptinėse sutikome tiek skirtingų dvikojų ypatų, kad pagaliau ir mes, atsižvelgdami į jų įpročius, agresijos ir nukvakimo lygį, žmones galime suskirstyti į veisles ir rūšis – taip, kaip ir jie skirsto mus, gyvūnus.
Daugiau nuotraukų (1)
Man asmeniškai labiausiai patinka atjautos ir meilės gyvajai gamtai nepraradę dvikojai padarai. Tai tokios archainės žmonių veislės atstovai, kurie, praeidami pro mus, šypsosi, būna, užkalbina ir mūsų šeimininkus, maloniai bendrauja, pavyzdžiui niufo Alfo šeimininkė iš Antakalnio, Volungės gatvės, jos pagyvenusi kaimynė ugniniais plaukais, vedžiojanti tokios pačios spalvos kailio mažą ir dėl savo ūgio kompleksuojantį kiemterjerą.
O štai ponia Gražina iš Šilo gatvės – tokio nuostabaus gerumo moteris, kad net meldėsi už mano netikintį brolį Siao, kai šis sirgo nukankintas jau anksčiau aprašytų veterinarų (jų krečiamas kiaulystes stebime toliau). O kai Siao pasveiko, moteris nuoširdžiai džiaugėsi. Arba teko girdėti apie vieną moterėlę iš Konstitucijos pr. Nr. 13 namo, kuri kas vakarą šeria visus Šnipiškių katinus irdaro tai net spaudžiant 20 laipsnių šalčio.
Tik tokius žmones jau į Marijos žemės Raudonąją knygą reikia įrašyti. Užtat lyg erkių pavasarį daugėja piktų veislių homo sapiens. Aš ir Siao viešojoje erdvėje kai kada susiduriame su neapykantą pasauliui žaižaruojančiomis moterimis kalėmis, kurios, jei tik turėtų drąsos, mums įkąstų, kaip kad tatai dažnai daro savo vyrams namuose ir pavaldiniams darbe.
Kelyje pasitaiko ir tokių vištų, kurios, priartėjusios prie mūsų, ima vietoje trypčioti, myžčioti, net kamščius gatvėje sudaro ir kudakuoja nei šį, nei tą. O Siao, neklaužada, pamatęs baimės perkreiptus nepatenkintų paukštyčių snapus, sustoja ir nutaiso chuligano snukį, tokiu būdu dar labiau jas išgąsdina. Atskleisiu jums paslaptį – Siao dar išvis nemoka kandžiotis, nors ir yra drūtas peniukšlis.
Bet šios šunų nekenčiančios perekšlės – dar nieko, palyginti su isteriškomis asilėmis, kurios, išvydusios mus, jau kitoje gatvės pusėje pradeda žvingčioti: „Patraukit šunis! Ar nematot, kad aš su vaiku?! Bjaurybės dar suės mane!“. Tuo metu, kvykdamos lyg skerdžiamos kiaulės, bėga tiesiai į mus ir su vežimėliu taranuoja mano šeimininkus.
Vaikštant dar tenka sutikti povų. Ne, šįkart aš ne apie stileivą narcizą Mantą, o tokius ypatas, kurie turi daug šansų patekti į jo kritikos akiratį dėl lakuotų batų akivaizdžiai per smailais galais, lenkiško kaklaraiščio su meškiukais, pernelyg prasto vadybininko kostiumėlio, sugeriančio visus pūkus ir trupinius. Tokie savimylos, išvydę mus besisukiojančius apie jų truputį aprūdijusius automobilius, nes po jais paprastai slepiasi katės, ima rėkti: „Tai ką, padangas ketinate apmyžti?“ Tokio tipo pižoniukus mano šeimininkai dar švelniai paerzina: „Baikit, ne apmyžti, o praryti“.
Tai pačiai pikčiurnų giminei priklauso net ir tokie dėdės kalakutai, kurie patys laiko šunis. Štai kartą bindzinėdami po Lvovo gatvę, su Siao aptikome prie 75 namo ambrijantį vilkšunį. Labai norėjome su juo padraugauti, tad nuėjome apsiuostyti pro tvoros plyšius. Bet išlėkė laukan kažkoks mužikas ir pradėjo plyšauti, kad neva mes apkakosim patvorio žolę. Mes jam amtelėjom, kad esame inteligentiški, patvoriuose didelių reikalų neatlikinėjam, o jis: „Čia, šitoje gatvėje, tik mano šuniui galima dergti. Jis – kitas reikalas“. Nieko sau ponulio išmintis.
O iš antikvaru ir pamazgomis atsiduodančios Giedraičių gatvės 7 numeriu pažymėtos bakūžės lentomis užkaltais langais iššokęs degradas išpuvusiu snukiu, kaip supratau, nevalstybine kalba, atskiesta visų tautų necenzūriniais žodžiais, įrodinėjo, kad jo kiemsargis – itin kilmingas labradoras.
Šios rūšies pasipūtėliai mėgsta prikaišioti už tai, kad vidury baltos dienos svetimi šunys drįsta per skardžiai loti, esą galvą išūžia. Tokiems bambekliams mano šeimininkai kartą yra atšovę: „Matote, loti moka ne tik žmonės“.
Tačiau daugiausia beprasmiškai lojantys, bet iš tiesų nekandantys yra nukaršę ožiai ir jų oženos – tokie pagyvenę žmogėnai, kurie, pamatę mus, po jų langais uostančius gėlyčių žiedus, pradeda staugti, kad mus nunuodys arba nušaus medžiokliniu šautuvu. Vienas nepribaigtas sovietinis „kontra“ mutavusiu Berijos, atsiprašant, veidu net užrypavo: „Travit ich vsech nado!“ (Nuodyti juos visus, valstybine kalba šnekant).
Pavojingiausios, aišku, – klimakterinės karvės, na, tos tokios storos, vos savo pasturgalį pavelkančios probleminio amžiaus bobos, kurios grasina iškviesti policiją tik išvydusios šunis, o jei šeimininkai į tai tik atlaidžiai nusišypso, gąsdina su keturkojais susidorosiančios panašiu būdu kaip Svajūnas Beniukas su vargšu Pipiriuku.
Tokie žiaurumo, nukreipto prieš nekaltus padarus, protrūkiai, be abejo, išnyktų, jei žmonių teisėsauga imtųsi griežčiausių priemonių tramdyti dvasios iškrypėlius gyvūnų skriaudėjus, tarp jų ir nesąžiningus, diplomus nusipirkusius veterinarus, o valdžia ir Bažnyčia vietoj meilės pinigams, piliečiams skiepytų meilę ir pagarbą visoms gyvoms būtybėms. Gal tada ir mažiau benkartų būtų laidojama mėšlo krūvose.
Bet dabar Lietuvoje krikščionių demokratų, konservatorių, liberalų ir klounų koalicijos iniciatyva sąmoningai vykdoma žmonių ir net gyvūnų bendruomenės supriešinimo kampanija: kiršinami pensininkai ir jaunos mamos, biudžetininkai ir privatūs tarnautojai, dirbantys pagal darbo sutartis ir dirbantys pagal autorines sutartis, verslininkai ir patentininkai, katalikai ir taiči mėgėjai, net kryžių ir piramidžių statytojai bei, žinoma, šunų ir kačių mylėtojai. Taip sakant, skaldyk ir valdyk.
Katėms skveruose tai paminklus atidenginėja, joms dergti viešumoje tai leidžia. Rinkliava už kniaukikes mažesnė nei mokestis už šunų laikymą, nors nei vienų, nei kitų savininkams taip ir lieka neaišku, kokiais tikslais į savivaldybių biudžetus keliauja tie jų tvarkingai kas mėnesį dešimt ar daugiau metų iš eilės mokami pinigėliai. Greičiausiai naminius gyvūnus ir jų šeimininkus persekiojantiems pareigūnams išlaikyti.
Paskaykit jūs man - kuo katės kakas geresnis už mūsų? Arba varnų, balandžių strinkiukai, policininkų arklių tortai? Kodėl už ekskrementus persekiojami tik mes, šunys?
Man apskritai peršasi išvada, kad Lietuvoje visu pajėgumu įgyvendinama arši antišuninė politika. Pavyzdžiui, autoinspektoriaus vadovaujama nenusisekusios Europos kultūros sostinės savivaldybė aktyviai plečia draudimų ir baudų šunų laikytojams sąrašą. Pastarieji net nebežino, už ką bus nubausti ir kiek už tai bus patuštintos jų ir taip nuo krizės suplonėjusios kišenės. Žmonės jau bijo į gatves atsipalaidavę su savo numylėtiniais išeiti, nes bet kada gali būti užpulti ir išprievartauti susimokėti baudą.
Žinoma, baimės atmosfera kurstoma tyčia, kad visi jaustųsi ko nors pridirbę. Viską apimanti, totali, visuomenę užvaldžiusi baimė – vienintelis arkliukas, ant kurio konservatoriai gali išsilaikyti valdžioje.
Štai, žiūrėk, pavadys netinkamo ilgio, antkaklis ne tokios spalvos, snukis kreivas. Ką jau bekalbėti, jei šuo be antsnukio. Savivaldybė pasiryžusi bausti ir jorkšyro terjerų bei pudeliukų savininkus už tai, kad jie savo šunėkus vedžioja pravertais nasrais ir, neduokdie, palaidus. Kyla logiškas klausimas, kuriam galui šuniui antsnukis, jei jis net nemoka kąsti? O be to, antsnukis – vienas svarbiausių žiauraus elgesio su gyvūnais atributų ir taikomas jis turėtų būti tik kaip išimtis labai, labai piktiems, nesuvaldomiems ambriams.
Bet miestiečiai vietinės valdžios pasiųstų švonderių labiausiai terorizuojami už ciucių kakus. Gyventojams nurodyta nedelsiant teisėsaugai apskųsti gamtinį reikalą atliekančius šunelius, tiksliau, jų šeimininkus. Iš vieno piliečio teko girdėti, kad miesto municipalinės policijos darbuotojai, norėdami sužinoti, ar jis nešiojasi maišelį mylimo Bobiko išmatoms kolekcionuoti, net tikrino žmogelio kišenes, neturėdami tam jokio teisinio pagrindo.
Iš kur toks mūsų ekskrementų sureikšminimas? Tarsi tai būtų karo lauke naudojamos minos. Mes, šunys, bent jau kitiems ant galvų nedergiame – paprastai saugumo sumetimais tuštinamės atokesnėje vietelėje, kur nors tarp aukštų žolių ar po krūmais. O štai dvikojai dergia kur papuola, paskui visą likusį gyvenimą murkdosi savo kake ir niekaip iš jo neišbrenda. Puikus pavyzdys – mūsų Seimo kuiliai ir kalės. Juokinga, bet šie padarai laikomi gerbtinais, nors ir sėdi š... kalioše iki pat ausų.
O įdomiausia, kad šimtais litų už šuns krūvelę, paliktą kur nors pakrūmėje, žmones bausti sugalvojusių Vilniaus savivaldybės atstovų pašonėje, maždaug už 87 metrų, ištisus metus pūpso milžiniškos šiukšlių krūvos. Valdininkėliai įsigudrino jų nepastebėti, o štai mūsų gentainių vos matomų šūdukų ieško su padidinamuoju stiklu. Patikėkite jūs manim - suyrantis organinis keturkojo kakutis – menkniekis, palyginti su butelių stiklais, konservų (ne konservatorių) dėžutėmis, švirkštais nuo „širkės“ ir kitais aštriais brudais. Įsitikinau pats, kai sysiodamas pusnyne ant jų susižeidžiau letenėlę.
Kaip jau supratote, su Siao buvome surengę ekspediciją po Šnipiškių rajoną. Baisu – šiukšlynų muziejus po atviru dangumi. Nepalyginsi su dėdės Nausėdos prižiūrimomis, obelimis ir bonsai medeliais apsodintomis Belmonto apylinkėmis – ten irgi teko keletą kartų nuvykti išsidūkti. Tiesa, sykį prieš pereinant garsųjį beždžionių tiltą virš Vilnelės, maždaug toje vietoje, kur kadaise gyveno žmogėdra Leksteris, kur buvęs kur nebuvęs išdygo ir sumaurojo pagyvenęs „matrosas“: „Čto, sat prijiechali? V mordu chotite?“. Tik kai mano šeimininkas geranoriškai sutiko vyriškai „pasitikrinti“, „matroso“ drąsa išgaravo. Šeimininkas sakė, kad panašiai elgdavosi vadinamieji „montanos“ 1980-aisiais, bet greitai būdavo pastatomi į vietą.
Tačiau ne tik buitinės atliekos, neaiškios kilmės griuvenos ir iš medinių būdelių pasruvusios žmogėnų srutos prie pat klestinčio Konstitucijos prospekto mums paliko neišdildomą įspūdį.
Labiausiai mus nustebino tuščios, tamsios, niūrios Šnipiškių gatvelės. Šeimininkai sako – jausmas lyg po Antrojo, o gal ir po Pirmojo pasaulinio karo. Nė gyvos dvasios, tik vietomis prie namų pririšti pikti, alkani mūsiškiai skalija, kad net aukštos dygliuotos tvoros linguoja. Tarytum tėtušis Machno būtų tik ką prasinešęs su savo šaika.
Girdėjau lojant, kad po užpraeitų metų naktinio mokesčių perversmo, kai virš Seimo daugumos galvų buvo užslinkęs Juodasis Mėnulis ir iki šiol jis nepasitraukia, tūkstančiai tautiečų palieka savo būdas Marijos žemėje ir traukia laimės ieškoti į kitus kraštus, nors valdančioji koalicija planavo ištremti iš tėvų žemės tik mąstančius ir protingus žmones, kad tie darbo ieškotųsi svetur, mat likusius kvailius lengva valdyti.
Bet smarkiai perlenkė lazdą. Gali būti, kad šalyje greitai neliks žmonių anei jokios veislės. Nes panašu, kad premjeras bulterjeras, priimdamas valstybę į bedugnę gramzdinančius sprendimus, vadovaujasi sena dvikojų diktatorių išmintimi: nėra žmogaus – nėra problemos.
Čia nesusilaikysiu neamtelėjęs šio to apie jūsų rūšį. Keisti jūs, homo sapiens. Kiekviename žingsnyje tik ir girdžiu, kaip visi tą premjerą bulterjerą keiksnoja – ir jauni, ir seni, ir vargšai, ir turtingi, ir vyrai, ir moterys. Tai nejaugi jums taip sunku, visiems susimetus į krūvą, ateiti prie jo irštvos ir suloti: „Užknisai, išsigimėli! Dink iš TV ekranų ir iš mūsų gyvenimų. Gėda gėda gėda, pelėda... Ant kalno mūrai... Au au au! Auuuuu! Aoummmm!“. Gal tada bent pusės problemų valstybėje neliktų.
Tačiau jūs, dvikojai sutvėrimai, šito padaryti neišdrįsite, nes iš tiesų kiekvienam jūsų tik savo kailio blusos rūpi. Nesugebate susivienyti bendram kilniam tikslui. Mes, keturkojai, nors ir instinktais vadovaujamės, net nemokyti tampame vieningi ir veikiame kaip komanda, jei reikia gintis ar šeimininkus apsaugoti nuo neprašytų svečių, ar velnio kates nuvyti. Bet jūs gi viso labo tik žmonės...
Šiaip ar taip, manau, kad ir tarp jūsų yra tokių, kurie rūpinasi ne tik savo utėlėmis, bet ir augintiniais. Todėl jei susidūrėte su absurdiškais pareigūnų reikalavimais, diskriminuojančiais jūsų keturkojį, arba nukentėjote nuo apykvailių ir suktų veterinarų, nesivaržykite, parašykite man aciucevicius@gmail.com, aš visuomet pasiruošęs ištiesti pagalbos leteną.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App StoreGoogle Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2026 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.