V.Žuko prieš 20 metų pradėtos rengti radijo laidos „Kultūra ir religija“ buvo pavyzdys, kaip įdomiai kalbėti apie religijos ir visuomenės santykius. Tęsdami ciklą apie krikščionišką žiniasklaidą pateikiame pokalbį su Vaidotu Žuku.
***
– Krikščioniška radijo laida „Kultūra ir religija“ 1989-ųjų pabaigoje buvo pirmas bandymas kalbėti apie religiją išsilaisvinančioje visuomenėje. Paskui šią veiklą tęsėte plėsdamas „Mažąją studiją“. Kodėl ėmėtės šios veiklos?
– Sovietmečiu norėjosi savo pasaulėžiūrą įprasminti profesine, kūrybine veikla, šeimos kūrimu. Aišku, tuomet tai buvo uždara veikla, nes viešuma tokių dalykų netoleravo. Bet kai su Sąjūdžiu buvo atkovota žodžio laisvė, prieš 1989-ųjų Kalėdas su filologe Dalia Čiočyte nuėjome pas tuomečio Radijo ir televizijos komiteto vadovą Domą Šniuką, ir jis leido rengti savaitinę laidą „Kultūra ir religija“.
Po to „pagal protokolą“ ėjome palaiminimo pas arkivyskupą Julijoną Steponavičių, kuris neseniai buvo grįžęs iš tremties. Jau po kelių savaičių buvau kažkieno apskųstas ir iškviestas į kuriją aiškintis dėl laidų turinio. Tačiau po to niekas dirbti beveik nebetrukdė. Beje, radijo laida „Kultūra ir religija“ nenutrūkdama eina jau 20 metų.
Nuo pradžių buvo noras kalbėti tai, ko buvome prisikrovę į galvą nelaisvės metais. Norėjosi visiems paaiškinti, kad laivė yra nelygstama vertybė, kad kiekvienas žmogus yra vertingas, dieviškas.
Sovietmečiu Bažnyčia buvo toji reta vieša vieta, kurioje skambėjo žmones drąsinantys viltingi žodžiai. Tačiau čia matėme daug kultūrinės stagnacijos. Todėl norėjosi skatinti atidesnį bendravimą, įnešti čia originalų, neštampuotą vaizduojamąjį ir taikomąjį meną. Ir mums tuo metu sekėsi tai daryti.
Budo žmonės, klebonai, iš pogrindžio lipo vienuolijos, daug kam reikėjo šviežio religinės kultūros kraujo. Buvome lyg kultūriniai donorai. Išties buvo nuostabu 7 metus turėti nuolatinį, kartais kasdienį eterį – kontaktą su visos Lietuvos žmonėmis.
– 1989 metų vasarą suorganizavote piligriminę eiseną pėsčiomis iš Vilniaus į Žemaičių Kalvariją. Mielai prisimenu šią piligrimystę, kurioje teko ir man pačiam dalyvauti. Pasidalinkite prisiminimais. Kaip ten viskas vyko?
– Aną kelionę sumanėme kartu su Viliumi Orvidu jo sodyboje prie Salantų. Toji kelionė skersai Lietuvą buvo pirmoji laisvai ir viešai organizuota piligriminė akcija. Kas kelios dienos prie mūsų privažiuodavo „Panoramos“ žurnalistai, jiems perdavinėjome informaciją apie dvidešimties žmonių grupės judėjimą, per dvi savaites įvyko apie pusšimtis susitikimų su žmonėmis, ta proga paskatinti žmonės maršruto vietose atstatė 50 sovietmečiu nugriautų kryžių, eidami dar sutvarkėme kelias apleistas kapines.
Eidami per Lietuvą matėme, kad žmonės bunda lyg iš gilaus miego. Kai kas mus pamatę bėgo slėptis, kai kas stebėjo iš už nuleistų užuolaidų.
– Pirmieji Sąjūdžio metai buvo pažymėti didele religine euforija. Ar krikščionys, Bažnyčia sugebėjo tinkamai ja pasinaudoti, ar neužmigo ant laurų?
– Apie euforiją tuomet negalvojome, ji tada buvo natūrali. Tiesiog buvo gera proga veikti. Aišku, kad pasipriešinimo buvo ir iš Lietuvos dvasininkų pusės. Jie nebuvo įpratę su pasauliečiais bendrauti kaip su lygiais, kartais nepasitikėjo mūsų iniciatyvomis. Todėl ir norėjosi sulaužyti šiuos barjerus. Bet mus tuomet globojo ir gynė apaštalinis nuncijus arkivyskupas Justo Mulloras Garcia.
Kaip Katalikų Bažnyčia neišnaudojo savo galimybių, pateiksiu pavyzdį. Jau vėliau, kai tapau LRT vadovu, pasiūliau Vilniaus kurijai sekmadienio mišių transliavimą per Pirmąją radijo programą, kur klausomumas buvo dešimt kartų didesnis nei per Antrąją. Bet kartu pasakiau, kad Bažnyčia turi pasirūpinti mišių kokybe – pamokslininkai turi būti gerai atrinkti, turi gerai kirčiuoti pamokslų tekstus, o giesmininkai per mėnesį turi keistis rotacijos principu: vieną sekmadienį radijo mišios su jaunimo choru, kitą – su grigaliniu, trečią – būtų liaudiškas, kantičkinis giedojimas, o ketvirtą – su didžiuoju arkikatedros choru. Kad būtų formos įvairovės, radijui reikalingo garsinio patrauklumo, netikėtumo elemento ir grožio.
Iš to pasiūlymo nieko neišėjo, kurijai tiko tik didysis, reprezentacinis choras, kuris per Antrąją programą (dabar – „Klasiką“ – aut.past.) sekmadieniais gieda jau 20 metų. Bet manęs tai neįtikina.
– O ką manote apie krikščioniškos žiniasklaidos vaidmenį pliuralistinėje visuomenėje? Ar jos balsas gali būti išgirstas, sudominantis?
– Vadintis krikščionimi žurnalistui nepakanka. Viskas priklauso nuo jo profesionalumo, išradingumo. Tikėjimu negalima užkišti skylių. Dar reikia turėti vidinę laisvę, plačią pasaulėžiūrą, žurnalistinį pagavumą ir išmanyti įvairias žmogiškas kultūros sritis. Pasaulėžiūra suteikia žmogui prasmę, bet nesuteikia lengvatų, ji tik dar labiau įpareigoja.
– Jūsų žurnalistinis kelias vingiavo nuo radijo „Mažosios studijos“ iki žiniasklaidos institucijų vadovo pareigų. Kas įdomiau – ar pačiam kurti laidas, ar ieškoti žmonių su idėjomis ir pakviesti juos į bendrą darbo procesą?
– Įdomu ir viena, ir kita. Kviestis žmones su idėjomis labai įdomu. Žymiausi pasaulio vadybininkai labiausiai vertina kūrėjus, galinčius generuoti idėjas. Bet reikia išmanyti ir žurnalisto profesinius dalykus. Tada ir tapus didelės įstaigos vadovu gali išreikalauti iš darbuotojų kurti kokybišką produktą. Arba bausti, jei darbas neatliekamas ar tik imituojamas.
Buvo metas, kai kūriau šimtus radijo laidų. Žmonės klausdavo, iš kur tose laidose tiek įdomių, negirdėtų balsų. Dalis žmonių buvo tikrai nauji, bet kartais tai buvo tie patys žinomi žmonės, bet su jais kalbėdavome kitoniškai, anksčiau neliestomis temomis – apie gyvenimo prasmę, meilę, mirtį, nematerialistinį ir neateistinį požiūrį į mokslą, meną, šiuolaikinę teologiją ir egzegezę, religijų kilmę ir prasmę. Mistika taip pat, bet jokios ezoterikos.
Pas mus į „Mažąją studiją“ ateidavo beveik visas Jaunimo teatras. Vladas Bagdonas ir Algis Latėnas buvo nuolatiniai bendradarbiai. Jie statė mūsų redakcijoje išverstus arba pritaikytus radijui spektaklius, skaitė lietuviškojo egzodo literatūrą, novelistiką, kalbinome lietuvius, tuomet grįžtančius iš visokių tremčių.
Paskui, apie 1994-uosius, atsirado nuostabusis kunigas Česlovas Kavaliauskas, kurį ištraukėme iš tremties Žasliuose. Į tą patį perliukų vėrinį galima dėti vienuolį Julių Sasnauską, rašytoją Jurgį Kunčiną, dažną laidų dalyvį Ruandos misionierių Hermaną Šulcą.
Radijo žodis būna tikras, kai jis nėra išgalvotas ar prisigraibytas, bet paremtas ir ištirtas gyvenimo. Tik šitaip jis tampa brangus, tikras ir turi jėgos.
Kiekvienoje srityje geros idėjos yra spiritus movens. Pavyzdžiui, visuomenė gal ir nežino, kaip atsirado daina „Trys milijonai“. Kartu su televizijos direktoriumi Romu Jankausku mano kabinete tuomečiams sporto laidų vedėjams Marijonui Mikutavičiui ir Martynui Starkui pasiūlėme sukurti himną Lietuvos olimpiečiams, kurie rengėsi Sidnėjaus žaidynėms. Kai po kelių savaičių Marijonas atnešė himno įrašą, išsyk nusiunčiau transliuoti į radiją.
– Yra manančių, kad Vaidotas Žukas – sunkaus charakterio, nepalenkiamas menininkas. Jūsų biografijoje yra ir iššūkių, ir net skandalingų pareiškimų. Kaip tai vertinate?
– Prikurta pasakų ir legendų. Kartą dar sovietmečiu buvau pakviestas pietų į dailininkų valgyklą Palangos kūrybos namuose. Ten valgė ir daugiau menininkų. Jie nustebo, kad „Žukas toks ramus, kad neįėjo per langą su stiklais“. Manau, kad paskalos yra viena bjauriausių mūsų tautinių savybių. Gal todėl Lietuvoje buvo toks populiarus čekų šventojo Jono Nepomuko kultas. Jis buvo užtarėjas nuo paskalų.
O dėl skandalų, tai per 17 metų žurnalistikoje ir vadyboje laikiausi paprasto principo – jei klausimas keblus, surinkti informaciją iš trijų nepriklausomų šaltinių ir tik tada skelbti. Kartais tai nuskambėdavo taktiškai, kartais skandalingai.
– Kur reikia daugiau įkvėpimo: dailininko ar žurnalisto darbe?
– Įkvėpimo reikia visur, bet laukti įkvėpimo gulint lovoje yra ydinga. Geresnis metodas – aistringai dirbti, veikti, kurti, o įkvėpimas ateina nejučia, lyg atpildas už tavo pastangas.
– Ar galvojate grįžti į aktyvią žurnalistinę erdvę?
- Galvoju. Bet eičiau tik ten, kur yra platesnė erdvė vadybinei veiklai ir kur gerbiama žodžio laisvė. O kol kas esu laimingas dirbdamas pagal pirmąją profesiją. Mene išraiškos galimybės neribotos.