„Visuomenės maištai, ekonomikos
krachas, tikėjimas į gelbėtoją, pedofilija ir „al Qaeda”
teroristai“. Apie kokią šalį čia rašoma? Manau, nesunkiai
atspėjote - tai mūsų šalis Lietuva. Tokios šalies net nekyla
noras pavadinti valstybe. Ko čia stebėtis - Rusijos
apžvalgininkai, iš kurių straipsnių apie 2009-ųjų Lietuvą
pacitavau tik vieną pavadinimą, tokias įžvalgas publikuojančiame
tinklapyje žodžius „valstybė“ ir „valstybininkas“ vartoja
tik niekinama reikšme. Rusijos kunigaikštienės K.Prunskienės
partijos draugų valdomo įtakingo tinklapio autoriai Lietuvos
valstybininkų nekenčia taip pat, kaip ir daugelis mūsų šalies
žiniasklaidos darbininkų.
Jie jau seniai moko visus „patylėti“,
kai kalba motušės Rusijos mokytojai.
Žinoma, tokie pamokymai ir vertinimai
taikomi tik Lietuvai, nes norint neįžeisti kaimynų lietuviams
pageidautina sakyti „Didžioji Rusijos valstybė“, „Didžioji
rusų tauta“ , „Didieji rusų kultūros meistrai“. Ir t.t.
Manau, kad rusų tautą tikrai reikia
gerbti vien todėl, kad daugelis rusų tikrai tuo didžiuojasi.
Tačiau tai nereiškia, kad gerbdami rusų tautą, savo ir Rusijos
istoriją privalome vertinti tik taip, kaip nedraudžia Kremlius.
Pavyzdžiui, vienodai gerbti ar net garbinti visus tos valstybės
vyrus ir moteris - nuo Ivano Žiauriojo iki šiuolaikinio
Vladimiro (pasaulio valdovo - jei kas nemoka rusų kalbos).
Tačiau mūsų prezidentė nebijo
pažvelgti į akis jokiems didžiarusių vyrams. Ji drąsiai kerta
langą į Rusiją. Vieniems tokia diplomatija labai prie širdies,
kitiems, net ištikimiausiems gerbėjams, vis dažniau primena
dramblį stiklo parduotuvėje.
Tačiau drįsiu pagrįsti nuomonę,
kodėl staigūs prezidentės diplomatiniai viražai, dėl kurių
apgailestauja net karščiausi Jos Ekscelencijos garbintojai, nėra
tik nevykusi patirties didžiojoje politikoje neturinčios moters
“improvizacija”.
Būtent taip, skubėdami į pagalbą
prezidentei, net su malda lūpose bando aiškinti jos užsienio
politiką katalikiški garbintojai, gerai išnagrinėję slaptąsias
Vatikano diplomatijos mįsles. Tačiau tokiems D.Grybauskaitės
užtarėjams nederėtų nuvertinti Lietuvos prezidentės iki kvailai
nusišnekančios turgaus bobelės, kuri neva kartais pati nesupranta,
ką kalba, o tuo labiau – ką daro.
Vertinant mažai kalbančios ir kitus
vis dažniau patylėti raginančios prezidentės retoriką, galbūt
vieną kitą nemirtingą D.Grybauskaitės posakį iš tiesų galima
pateisinti buitiniu nusišnekėjimu.
Tokie kalbos liapsusai Amerikoje
vadinami „bušizmais”. Lietuvoje jie lyginami su prezidentine
R.Pakso leksika ar visose kaimyninėse šalyse populiariu
A.Lukašenkos citatų rinkiniu. Šmaikštūs internautai šiuo atveju
siūlo terminą „grybelizmai”, tačiau kam nepasitaiko netyčia
pasakyti kokią nors nesąmonę?
Tikėkimės, kad Igalinos atominės elektrinės gyvavimo pabaigą Lietuvos energetinės
nepriklausomybės pradžia
prezidentė džiugiai paskelbė netyčia, tiesiog
ekspromtu. Nors man buvo visai nejuokinga.
Toks prezidentės “atradimas”
smagiausiai prajuokino ne Lietuvą, bet užsienio ekspertus
(įskaitant energetikus Rusijoje), viešai pavadinusius tokią
D.Grybauskaitės tezę absurdu. Tačiau būtų smagiau drauge su
visais juoktis iš dar vieno V.Admakaus “taip sakant…”, iš
kurio iki šiol šaiposi visos protingosios pelės.
Retorikos perlus palikę peliukų ir
kalbininkų džiaugsmui, geriau paskaitykime inauguracinę Lietuvos
prezidentės kalbą. Galima drąsiai teigti, kad šį prezidentės
programinį dokumentą tikrai rašė ne Lietuvos valstybininkas, bet
aršus jų priešas, suguldęs gerai apgalvotas ir pasvertas Europos
komisarės mintis ir gaires bent penkeriems pirmosios prezidentinės
kadencijos metams.
Tokią versiją galima kelti todėl,
kad jokiam patyrusiam politikui ar, pagaliau, buvusio prezidento
V.Adamkaus politikos šalininkui niekada neateitų į galvą
paskelbti tokios drąsios koncepcijos. Priminsiu, ką trumpai ir
aiškiai paskelbė ką tik inauguruota valstybės vadovė:
“Pirmiausia sureguliuokime užsienio politikos švytuoklę: tegul
tvirtas ir nuoseklus Lietuvos interesų gynimas išstums tik
įsivaizduojamą Lietuvos lyderystę euroatlantinėje erdvėje”.
Ir taškas.
Aikštėje susirinkusi minia
entuziastingai plojo. Tikriausiai plojo Lietuvos ir mūsų šalyje
reziduojantys užsienio diplomatai. Mandagiai plojo ir net ranką
džentelmeniškai pabučiavo pats prezidentas V.Adamkus. Tad dabar
nėra ko skųstis – svarbiausias ir vienintelis naujas prezidentės
D.Grybauskaitės pažadas per pusmetį įvykdytas su kaupu. Lietuvos
lyderystė tikrai išstumta, o daugiau nieko kito naujo Lietuvos
politiką paskelbusi D.Grybauskaitė ir nepažadėjo.
Nebent tikintys prikišamai
demonstruojamą „naują” geros kaimynystės politiką jau bus
pamiršę, kad inauguruotos prezidentės paskelbtą gerų kaimyninių
santykių siekį nuo pat pradžių deklaravo visi Lietuvos vadovai -
Vytautas Landsbergis, Algirdas Brazauskas ir Valdas Adamkus.
Kiekvienas iš jų savo metu buvo
susitikę su kaimyninių šalių lyderiais (įskaitant V.Putiną),
tik kur kas dramatiškesnėmis Lietuvos istorijos aplinkybėmis. Jie
ne tik sprendė, bet ir išsprendė nepalyginamai sunkesnius –
nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo ir tarptautinio
pripažinimo, okupacinės kariuomenės išvedimo, valstybės sienų
nustatymo, narystės NATO ir Europos Sąjungoje klausimus.
„Žodžių karas” su Kremliumi
nuolat vyko todėl, kad visi šie tikslai toli gražu ne visiems
Kremliaus valdovams buvo priimtini. Suprantama, kodėl Kremliui
nebuvo priimtina ir Metų europiečio V.Adamkaus skleidžiama
vizija. Bet kodėl kita Metų europietė jau nebenori kartu su
strategine partnere Lenkija, Baltijos valstybių lyderiais telkti
Rytų Europos kaimynes į nepriklausomų demokratinių valstybių
bendriją?
Prezidentei atsikračius tokios
lyderystės naštos, Lietuva išties tapo panaši į Šiaurės
vakarų krašto Europoje užkampį. Net rusiškai kalbantis
vairuotojas Lietuvos televizijos žiūrovams skundėsi, kad
Archangelsko gatvės valomos geriau. Bet kuriuo atveju Lietuvoje nei
klimatas, nei verslas dar neatšilo tiek, kad galėtume tapti
skandinavišku Singapūru, kaip paskelbė vienas kartu su premjeru
Andriumi Kubiliumi į Ameriką silikoninės laimės ieškoti vykęs
patarėjas.
Ar ne todėl, kad darosi nebeaišku, ko
iš tiesų nori mūsų vadai, per pirmąjį naujos Metų europietės
valdymo pusmetį Lietuvoje nuoširdžiausiai buvo priimtas tik
paskutinis Europos diktatorius?
Net Lenkijos prezidentas, neatvykęs į
Vilniuje bandytą sukviesti tradicinį trijų Baltijos valstybių ir
Lenkijos prezidentų susitikimą, turbūt buvo susirgęs sloga. Būtų
labai sunku patikėti, kad kaimyninės Lenkijos prezidentas nustojo
mylėti Lietuvą.
Kol iš oficialaus Prezidentūros
puslapio dar galutinai nepradingo duomenys apie pirmąjį prezidento
V.Adamkaus darbo pusmetį, galima nesunkiai palyginti, kiek kartų
tuomet prezidentai ir net Norvegijos karališkoji pora savo vizitais
pagerbė mūsų valstybę.
Gal todėl garbingi svečiai
neatidėliojo pirmosios pažinties, kad Lietuvos ir jos prezidento
įvaizdis dar nebuvo beviltiškai panašus į labai mūsų valdžios
moterų gerbiamų draugų Rusijoje pastebėtą Lietuvos vaizdą?
Tik mūsų politikai (net vyrai) niekada nieko bloga nemato Rusijoje,
- dabar jie akli ir kurti, net kai vyksta V.Putino valdžia
nusivylusių žmonių demonstracijos pačiame Lietuvos pasienyje. Gal
jau bijo, kad Rusijoje, pasirodo, ir be mūsų pagalbos gyvuojanti
demokratinė visuomenės dalis neperneštų demokratijos užkrato per
sieną?
Rašytojas Ričardas Gavelis savo
knygoje „Vilniaus pokeris“, išprovokavusioje intelektualines
diskusijas, tokią fantasmagorišką Lietuvos būseną yra pavadinęs
„Visatos subine”. Kaip teigia kai kurie šio fenomeno
tyrinėtojai, savo kūryba Gavelis įspėjo, kuo virsta šalis ir
visuomenė, kai neišsipildžiusi Lietuvos Didžiojo kunigaikščio
Gedimino vizija išsigimsta į “tradicinį” politinį
totalitarizmą, kurį keičia ne mažiau grėsmingas, tik mažiau
pastebimas globalizacijos, masinės kultūros, psichologinės
manipuliacijos totalitarizmas.
Tačiau tokia klaikia vieta tampame ne
tik dėl sniege palaidotos sostinės, panašios į mirštantį kaimą
kryžkelėje, atkirstą nuo pasaulio tiek oro, tiek sausumos keliais.
Juk ne dėl blogo oro ir prasto susisiekimo mažiau už V.Adamkų
kitas šalis vizituoja ir D.Grybauskaitė. Tikėkimės, kad ne dėl
to, kad negerbia kitų valstybių,išskyrus vieną centrą - Briuselį.
O ir kur skristi, jei didžiulį rinkėjų pasitikėjimą turinti
prezidentė, atmintinai išmokusi Konstitucijos 84 straipsnį,
atrodo, nė pati nebežino, kokią užsienio politiką ir su kuo
vykdo. Svarbiausia - iki šiol niekas gerai ir nežino, kokius
konkrečius užsienio politikos klausimus ji sprendžia.
Prezidentė ne tik prarado progą tuos
tikslus aiškiai išdėstyti tautai savo inauguracinėje kalboje,
bet, atrodo, nė nesirengia to daryti.
Tikrą lyderystę imituoja diktatorišku
tonu duodami įsakymai ir televizinėje erdvėje smagiai tiražuojamas
populiarus žaidimas “nukirstos galvos korta”. Tačiau tauta
turi teisę žinoti, dėl ko žaidžiamas tas „prezidentinis
pokeris”. Mat kai nėra visiems aiškaus tikslo, tai vieniems
atrodo, kad prezidentė rizikingai žaidžia sudėtingą ir dėl to
kartais sunkiai suvokiamą diplomatinį žaidimą, o kitiems – kad
paprasčiausią „kvailį”.
Tik darosi vis neaiškiau, kas
lieka to kvailio vietoje – Baltarusijos diktatoriaus pažemintos
Sausio 13-osios aukos, Rusijos užsienio reikalų ministro atstovo
spaudai suniekinta Lietuvos valstybė ar pati šios valstybės
prezidentė?
Galbūt prezidentė tiesiog nesugeba
apibrėžti, kaip ji supranta Lietuvos nacionalinius interesus?
Tuomet jai būtina kuo skubiau padėti. Negi tikrai nebėra kam?
Tačiau gali būti ir taip, kad tokia prezidentės pozicija –
tiesiog labai patogi: jei nežinai, ko prezidentė siekia, dėl kokių
įsipareigojimų imasi asmeninės atsakomybės, tai negali
priekaištauti ir dėl to, ko nėra. Tiesiog nėra jokios bendros
Lietuvos užsienio politikos ir jokių mūsų nacionalinių interesų?
Nebent D.Grybauskaitė turi kokį
slaptą planą, kaip be jokių savo ir Lietuvos lyderiavimo pastangų,
niekam galvos nekvaršinanti savo rūpesčiais, tyli ir visų
pamiršta Lietuva gali pritraukti užsienio investuotojus, turistus
ar bent kokius laimės Lietuvoje ieškančius svajoklius? Kaip
sustiprinti ne tik Prezidentūros rūmų, bet ir visos mūsų
valstybės gynybinį, finansinį, energetinį saugumą ir
nepriklausomybę nuo didžiųjų kaimynių malonės? Nes jei
prezidentė neturi tokio plano, tai kaip tokį planą gali įvykdyti
A.Kubilius, kuriam prezidentė ne taip seniai liepė sugrąžinti į
Lietuvą bent lietuvius? Gaila, kad nepasakė, kaip.
Nebent visas prezidentinis planas
remiasi viena ir jokiais faktais dar nepatvirtinta prielaida, kad
mainais už „tylą“ veltui iš Maskvos ar iš Briuselio gausime
visko, ko tik panorėsime?
Deja, baigiantis prezidentės
kadencijai, baigsis ir Lietuvos derybininkų išsiderėta Briuselio
parama Lietuvai. Atleiskit už smalsumą, bet taip norisi žinoti, ką
mes galime ir turime padaryti, kad galėtume išgyventi be šios
paramos. Ar gyvensime su Dalia, atvedusia mus į šviesų europinį
rytojų, ar liksime bedaliai? Žinoma, tie, kurie vis dar tiki į
vienintelį ir neklystantį Mesiją.
Na, o jei kalbėsime apie nacionalinius
interesus ir jų įgyvendinimo projektus, tai sėkmingiausiai kol
kas vyksta ne Lietuvos integracija į Europos Sąjungą, bet
atvirkštinis procesas. Tas, kurį Kremliaus tikslu dar 2005
metais viešai paskelbė žinomas politinių technologijų kūrėjas
Glebas Pavlovskis, komentuodamas Lietuvos narystės NATO ir Europos
Sąjungoje pasekmes Rusijai.
Jei kas negirdėjo, pacituosiu, ką
skelbė G.Pavlovskis: „Baltijos šalys, be abejo, yra mūsų
interesų zona. Mes paprasčiausiai išnaudosime jų įstojimą į
naujas sąjungas kaip priemonę mūsų interesų monitoringui
stiprinti ir savo įtakai didinti”. Pasak jo, „įstojimas į
Europos Sąjungą ne sumažino, o padidino Rusijos įtaką Baltijos
šalims – štai kur paradoksas”.
Galima nebent pridurti, kad iki šiol
Lietuvos valstybės lyderiai stengėsi priešintis tokiai įtakai.
Paradoksalu nebent tai, kad dabar jau esame raginami ne priešintis,
o pasiduoti. Tik nesuklyskime manydami, kad tiesiog lengvai
pasiduoti mus ragina kažkoks mistinis Briuselis. Dažniausiai ragina
komisarai, kurių daug ir gerai dirba ne tik Maskvoje, bet turtingose
sostinėse – net Briuselyje, Londone ar Paryžiuje.