Veisliniai triušiai: paklausa auga, pasiūla mažėja

Parduoda veislei, o ne skerdimui

Vienos seniausių mūsų šalyje veislinių triušių bandos įkūrėjas vilnietis Aloyzas Mitrikevičius šiuos gyvūnėlius augina nuo vaikystės. Ir, kaip pats sako, rimčiau triušininkyste užsiima nuo 1960-ųjų, kai tuometėje Žemės ūkio akademijoje baigė inžinerinius mokslus. Veislinių triušių tais laikais augintojai atsiveždavo net iš Maskvos, nes ten vykdavo vadinamosios liaudies ūkio pasiekimų parodos. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, į mūsų šalį pradėjo keliauti vakarietiškų veislių triušiai. A.Mitrikevičius augina tik veislinius triušius, kuriuos ir parduoda veislei, o ne skerdimui.

„Triušininkystė man yra hobis, tačiau, aišku, skaičiuoju, kad jiems išlaikyti nereikėtų paaukoti visos pensijos. Kasmet veislei parduodu per šimtą augintinių, - sako Aloyzas. Pasak augintojo, veislinis triušis kainuoja brangiau negu mėsai skirtas, jaunas triušis vidutiniškai parduodamas už 70-80 Lt. O užsienio parodose kainos, žinoma, skaičiuojamos eurais. Suaugęs triušis, atsižvelgiant į veislę, gali kainuoti net iki 150 EUR (stambių veislių), o vidutinių veislių – apie 70 EUR.

Kasmet A.Mitrikevičius kartu su kitais Lietuvos kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugijos (LKŽTAD) aktyviais nariais vyksta į parodas Vokietijoje, Čekijoje ir iš ten parsiveža veislinių triušių, kuriuos po to daugina. Visai neseniai, sausio mėnesį, keli draugijos nariai aplankė dvi Vokietijoje ir vieną Čekijoje vykusias triušių parodas.

„Visada atsivežame naujų triušių. Mums tai būtinas ritualas. Kartais net neplanuojame pirkti, bet nuvažiavę į parodą neatsilaikome, - juokauja A.Mitrikevičius, pridurdamas, kad vieni iš kitų Lietuvos veislinių triušių bandų savininkai augintinių neperka.

„Pas mus tiek mažai veislinių triušių bandų. Jei dar pradėtume juos poruoti tarpusavyje, tuoj pat „suvienodintume kraują“, - sako pašnekovas. - Todėl laikomės taisyklės naujų triušių įsigyti užsienyje. Taip palaikome veislių gyvybingumą. Iš užsienio triušių parsivežama nedaug, nes jie brangūs. Tačiau būtinai turime pirkti, nes Lietuvoje veislinių triušių fermų mažai.

Dabar Lietuvoje beliko vos keturios veislinių triušių bandos. O geresniais laikais triušių veislynų buvo registruota 14. Pasak augintojo, triušių veislininkystės nuosmukio priežastis – ne viena. Tam įtakos turėjo bendra šalies ekonominė padėtis. Be to, ne visi veislynai sugebėjo išlaikyti veislinėms bandoms keliamus reikalavimus.

„Turi būti atitinkami narvai, pašarai. Būtina laikytis nustatytų higienos reikalavimų ir pan. Veislynus kontroliuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba bei Valstybinė veislininkystės priežiūros tarnyba. Turi būti vedama griežta veislinių triušių apskaita, pradedant poravimu ir jauniklių atsivedimu. Veisliniai triušiai yra žymimi tatuiruotėmis ausyse, - pasakoja A.Mitrikevičius. Jis taip pat rašo Lietuvos veislinių triušių kilmės knygą. Į ją, pasak augintojo, net ir veisliniai triušiai patenka ne visi, o tik geriausieji, tokie, kurie verti būti veislės tęsėjais. Iš atvestų veislinių triušių į kilmės knygą surašoma maždaug trečdalis, tie, kurie atitinka visus veislės požymius, yra gerai išsivystę, sveiki, geros kilmės (bent vienas iš tėvų turi būti įrašytas kilmės knygoje, o kitas taip pat turi turėti kilmės pažymėjimą).

Pasak A.Mitrikevičiaus, kai kurie, ėmęsi veislinės triušininkystės, galvojo, kad „padarys didelį verslą“, bet jis ilgai netruko. Iš pirmųjų veislinių triušynų liko tik jo banda. O kiti veiklą nutraukė. Pasak pašnekovo, bankrutavo morališkai, nes nesistengė ar nemokėjo išlaikyti visų veislininkystės reikalavimų. Dabar, be A. Mitrikevičiaus, šalyje registruoti dar trys veislynai.

Lietuvos veislynuose dabar dažniausiai dauginami Belgijos milžinai, Vokietijos dėmėtieji milžinai, Prancūzijos avinai, Vienos mėlynieji ir pilkieji, Naujosios Zelandijos baltieji ir raudonieji, Burgundijos triušiai, reksai. Iš viso veisiama iki 12 veislių. Tuo tarpu Europoje auginama apie 150 veislių triušiai. O pasaulyje yra per 200 jų veislių.

LKŽTAD šiuo metu yra 54 nariai, tačiau ne visi jie aktyvūs. Manoma, kad draugijos nariai per metus užaugina apie 40 tūkst. triušių. O kiek šalyje jų gali būti laikoma iš viso, niekas negalėtų pasakyti. Dalis triušių skirta pačių augintojų reikmėms, dalis parduodama turguje, tiekiama į restoranus, parduotuves ir pan. Tiekiant triušieną į prekybos centrus, triušiai turi būti skerdžiami sertifikuotoje, ES reikalavimus atitinkančioje skerdykloje.

Lietuvos triušininkystė, pasak A. Mitrikevičiaus, labiau yra mėgėjiško lygio, nes stambių, pramoninių fermų tėra vos viena kita. Vakarų šalyse veikia triušių fabrikai, kuriuose auginama tūkstančiai šių gyvūnų. Viską lemia paklausa. Lietuviai per mažai pasiturintys, kad masiškai pirktų ir valgytų triušieną. Juk prekybos centruose kilogramas šios mėsos kainuoja iki 30 Lt. Tokią kainą gali mokėti tik turtingesni žmonės. Kita vertus, ne kiekvienas triušieną mėgsta, nors ji tikrai vertinga.

Pasak augintojo, skirtingų veislių triušių mėsos skonis yra daugmaž vienodas. Jis labiau priklauso nuo šėrimo nei nuo veislės. Lietuvoje gaminamas triušiams skirtas kombinuotasis pašaras, tačiau vien juo šeriant triušienos savikaina yra gana aukšta. A. Mitrikevičius sako, kad pigesnių kombinuotųjų pašarų galima įsigyti Lenkijoje. Jis taip pat peikia ir vietinių gamintojų pašarų kokybę, esą ne kartą pasitaikė, kad nuo prastų pašarų triušiai susirgo. Didesnius triušynus turintys augintojai pašarus dažniausiai gamina patys, nes taip pigiau ir kokybė geresnė.

Triušius iš veislynų perka augintojai, kurie nori pagerinti savo laikomas bandas. A. Mitrikevičiaus teigimu, veislinis triušis visuomet bus pranašesnis už nekilmingą, nes greičiau auga, labiau atsiperka pašarai ir pan. Atvykusiems įsigyti triušių augintojams jis pataria laikyti ne stambiausias, o vidutinio stambumo veisles: austriškas, Naujosios Zelandijos, Kalifornijos. Jei šeima nori apsirūpinti triušiena, pradžiai vertėtų įsigyti 3-4 pateles ir vieną patinėlį. Nemažai žmonių, ypač gyvenančių priemiesčiuose, augina triušius pardavimui. Tuomet jie laiko bent 10 patelių.

Norint, kad triušiai gerai veistųsi, augtų, kas dvejus trejus metus reikėtų keisti patinėlį, nes jį poruoti su „dukterimis“ nepatariama. Giminingas poravimas ūkiškai nenaudingas, nes didina išsigimimų skaičių, blogėja augimas ir t.t. Triušių veislynuose ypač žiūrima, ką su kuo poruoti. Reikia daryti atranką, ne kiekviena pora tinka tarpusavyje. Todėl geriau turėti ne vieną patiną. Veislinį triušį apsimoka laikyti maždaug iki trejų metų. Jei gyvulėlis labai geras, galima ir kiek ilgiau. Vis dėlto po pirmųjų reprodukcijos metų beveik pusė patelių išbrokuojamos, paliekamos tik geriausios.

Veislinius triušius LKŽTAD nariai nuolat demonstruodavo „AgroBalt“, taip pat Algirdiškėse vykusiose gyvulių parodose. Tačiau pastaraisiais metais šios parodos nevyko.

„Užsienyje visų parodų laikas skelbiamas iš anksto. Pavyzdžiui, pasižiūrėjęs internete jau dabar žinau, kokios ir kada parodos Vokietijoje vyks kitais metais. Galima planuoti, į kurią vyksime. O pas mus viskas atvirkščiai: sakykime, vieni sugalvoja organizuoti parodą, o ministras ar ministrė nutaria, kad jos nereikia. Niekas nežino, bus ta paroda, ar ne. O juk paruošti parodai gyvulį reikia laiko ir pastangų. Į kolekciją įeina ne vienas, o keturi atitinkamos veislės triušiai. Jie turi būti vieno amžiaus, vienos spalvos. Parodai augintiniai atrenkami prieš kelis mėnesius ir ruošiami, - apgailestauja A.Mitrikevičius.

Pernai LKŽTAD nariai dalyvavo Latvijoje vykusioje parodoje. A.Mitrikevičiaus augintiniai - Belgijos milžinai, Vienos mėlynieji ir pilkieji - tapo čempionais. Iš Rygos jis parsivežė po tris diplomus ir taures ir tiek pat medalių.

Pašnekovo teigimu, kaimyninėje šalyje triušininkystei skiriamas didesnis dėmesys ir ji geriau išvystyta nei pas mus. Į Vakarų šalyse vykstančias parodas lietuviai savo veislinių triušių negali išvežti, nes dalyvavimas labai brangus.

„Latvijos, šalies, kuri pernai dėl pasaulio finansų krizės buvo ant bankroto slenksčio, Žemės ūkio ministerija minėtai triušininkystės parodai sugebėjo skirti 50 tūkst. Lt. O Lietuvoje net geriausiais laikais dalyvavimui parodose triušininkai nėra gavę daugiau kaip 12 tūkst. Lt. Lietuvos valdžios požiūris ir dėmesys į žemės ūkį niekuomet nebuvo labai palankus, o dabar iš viso kritinis“, - teigia A.Mitrikevičius. Jo įsitikinimu, norint, kad krizę išgyvenanti veislinė triušininkytė atsigautų, reikia ne tiek ir daug. Pirmiausia – žmonių pragyvenimo lygio augimo.

Ne mažiau svarbi ir valstybės parama. Štai šiemet triušių veislininkystei Žemės ūkio ministerija neskyrė nė lito. Anksčiau bent kilmės knygoms versti ir seminarams organizuoti būdavo duodama po kelis (5-7) tūkstančius litų per metus. Prieš trejus metus triušių augintojai prašė paramos veisliniams gyvulėliams įsigyti. Pinigų buvo paskirta, bet dar jų negavus jie „nubraukti“. Draugijai nepavyko gauti paramos ir triušių veislių tinkamumui patikrinti.

„Nežinau, kaip sugebėsime tęsti veislininkystės darbą. Jo nutraukti negalime, o paramos lėšų negauname, - bėdoja ilgametis LKŽTAD narys, sakydamas, kad triušių veislininkystė laikosi ant entuziastų pečių. Būna metų, kad, suvedus išlaidų ir pajamų balansą, išeina minusas. Tačiau šie švelnūs gyvulėliai turi magišką galią – kartą pamilus jų atsisakyti sunku. Triušiai visuomet savo šeimininko laukia ir niekada jam priekaištų nereiškia...

Į ateitį ilgametis triušių augintojas žvelgia be didelio pesimizmo. Mat dėl ekonominio sunkmečio nemažai žmonių vėl labiau stengiasi maistu apsirūpinti patys – sodo sklypuose augina daržoves, jei turi galimybių, laiko naminių paukščių, taip pat ir smulkiųjų gyvulėlių, t.y. triušių. Todėl Vilniaus pakraštyje įsikūręs veislinių triušių augintojas net pajuto didėjančią jų paklausą.

„Mes, veislinių triušių augintojai, norime, kad žmonės suprastų skirtumą tarp veislinių ir paprastų triušių. Mūsų svarbiausias uždavinys – palaikyti turimas veisles, kad jos nesuprastėtų, ir jas dar gerinti, - sako A. Mitrikevičius.

Per savo gyvenimą sako jis, išbandęs kone visas mūsų šalyje platinamas ūkiškas triušių veisles.