Kaip jau buvo skelbta ne kartą, ši kasmetinė nominacija skiriama Lietuvos piliečiui savo veiksmais, viešu pavyzdžiu ar atviru žodžiu stojusiam prieš ksenofobijos bei antisemitizmo, kitaminčių, kitatikių bei kitataučių persekiojimą, pasisakiusiam prieš smurto, prievartos ir radikalizmo apraiškas visuomeniniame Lietuvos gyvenime.
Iš tiesų, matome, jog šios nominacijos kandidatui keliami labai aukšti žmogiško padorumo reikalavimai, tuo pačiu išsakomas pageidavimas dėl to, kad pretendentas būtų aktyviai savo gyvenimišką poziciją išreiškiantis žmogus. Leiskite ta pačia proga priminti, jog T.Venclova tapo 9-uoju Tolerancijos žmogaus nominacijos laureatu.
Ar galima dabar lengviau atsidūsėjus, palingavus galvą, bet nusiraminus pasakyti, jog teisybė pagaliau triumfavo?
Kiekvieną kartą, skiriant šią nominaciją, kildavo šioks toks šurmulys, prasidėdavo (bet greitai ir nurimdavo) kažkas panašaus į diskusijas, tačiau niekam negali kilti abejonių dėl to, jog T.Venclova pagal visus nurodytus ir nenurodytus parametrus yra labiausiai tinkamas žmogus, kurį būtų galima tituluoti tokiu garbės vardu. Labiau neaišku yra tik tai, kodėl ne T.Venclova, o kažkas kitas, buvo nominuotas Tolerancijos žmogaus vardui iš pat pradžių, tik įsteigus fondą ir apibrėžus nominacijos kriterijus.
Savo ruožtu nesunku įsivaizduoti, jog garsaus visame pasaulyje mūsų tautiečio pagerbimas tarsi turėtų pakelti į naujas aukštumas paties Sugiharos fondo prestižą, taip pat galėtų pasitarnauti tolerancijos vertybių išpopuliarinimo reikalui.
Kita vertus, vis dar nenuslūgsta kartėlis, negaliu ir aš atsikratyti įtarimo, jog viskas čia nėra taip paprasta ir gražu, kaip to norėtųsi tikėtis, kyla įspūdis, jog, nepasisaugojus, galima įpulti į vilkduobę. Kitas klausimas, kodėl tokios abejonės sustiprėjo kaip tik dabar, kai minėtos nominacijos skyrimo aktas pasiekė savotišką kulminaciją?
Negaliu atsikratyti abejonės, jog Sugiharos fondo veiklos atveju tolerancijos vardas yra nusavinimas, paverčiamas manipuliacijos objektu, o po to iškišinėjamas tenkinant vienos verslo ir įtakos grupės interesus. Bjauriausia, jog tokių šlovingų žmonių kaip T.Venclova vardais čia pradedama dangstytis, anksčiau ar vėliau neišvengiamai vis tik parodant savo tikrąjį veidą.
Nesakau, jog tokia strategija yra iki galo apmąstyta ir surašyta slaptuosiuose fondo protokoluose, šitaip, regis, gaunasi beveik savaime, be pastangų. Nedidelė paslaptis, jo prieš keletą metų pamaloninta minėtu garbės vardu dainininkė J.Šeduikytė drauge buvo įpainiota į pasistumdymus dėl grandiozinio (kiti sako – kraštutinės korupcijos) liberalcentristų verslo plano ,,Guggenheimas“. Kita vertus, kaip buvo galima pastebėti, nelabai džiūgauju, kai čia yra pataikoma į dešimtuką, nes, kylant fondo prestižui, plečiasi vienos įtakingos žmonių grupės manipuliacijos horizontai.
Sugiharos fondo valdybos smogiamąją grupę sudaro broliai Garbaravičiai, žinomi politikos verteivos ir elektros energijos vertelgos, taip pat labai plataus visuomeninės veiklos spektro veikėjas, garsus Botanikos sodo privatizuotojas profesorius E.Aleksandravičius (kažkuriuo momentu dar buvo kooptuotas L.Donskis, kiti valdybos nariai – mažiau žinomi žmonės).
Sakote, jog kaip tik E.Aleksandravičius yra tas akademinės sferos žmogus, kurio retorika vis dėlto daugiau ar mažiau dera, yra pavaizdi tolerancijos vertybių populiarinimo užmačiom. Ką gi, leiskite ir man kartą pasidalinti naujienom iš pasaulio: Kauno technologijos universitete dar ir šiandien yra gyvi pasakojimai, kaip profesorius, atstovaudamas kažkokiai valstybinei komisijai, žadėjo pasirašyti viską ir visur mainais už tai, jog būtų atleistas iš darbo Tomas Sodeika, šiaip ar taip, vienas iš labiausiai nusipelniusių Lietuvos filosofinėje padangėje žmonių. Tokie štai kartais mūsuose yra ,,tolerancijos“ asmeniniai pavyzdžiai, iš tiesų primenantys botanikos ar net zoologijos sodo legendas.
Didžiausia bėda, bėdų bėda, kaip atrodo, šiandien yra tai, jog pas mus vis dažniau imitaciniai procesai pakeičia realybę, tampa savotiškais tikrovės pakaitalais.
Tai ne mažiau akivaizdu ir kitais atvejais, kai prie skirtingų fondų prisisiurbusios organizacijos, pavyzdžiui, įvairiausi pilietinės visuomenės institutai, sukuria imitacinės veiklos tipus. Žala ta, jog imitacinio pobūdžio dariniai naikina tikrovę kaip tokią, nes, sukurdami veiklos iliuziją, maskuoją reikalą realiai apsispręsti ir pasirinkti. Tikrovė tokiu būdu yra pakeičiama plastmasiniais muliažais arba dažytos skardos iškabomis, maskuojančiomis realybės nebuvimą.
Lietuvoje nėra pilietinės visuomenės dar ir dėl to, jog labai sėkmingai savo veiklą plėtoja minėtos prigimties pilietinės visuomenės institutai.
Iš tiesų, tokios vertybės kaip tolerancija, pilietiškumas gali užgimti tik gyvame santykyje su tikrove, dar kitaip tariant, tolerancija, taip pat pilietiškumas nėra kažkokie pusfabrikačiai, kuriuos būtų galima užsisakyti marketinguose arba greitojo maisto restoranuose. Tokių vertybių puoselėjimas reikalauja pirmapradžio apsisprendimo, kurio nė iš tolo negali pakeisti ištobulinti imitacinės veiklos įgūdžiai ir priemonės, kaip neoninės šviesos negali pakeisti Saulės, nitratai tikro dirvožemio.
Kartais jautiesi papuolęs į rojų su plastmasiniais obuoliais.