Jis nebeslepia: tikrai įsimylėjo! Stebuklingą balsą turinčią Oną Kolobovaitę. Apie šią operos dainininkę, su kuria susipažino LTV laidos „Triumfo arka" užkulisiuose, 32 metų M.Jampolskis kalba su neslepiamu švelnumu.
Tačiau tai, ko nederėtų nešti į viešumą, jis pasilaiko sau - ar su žmona Aiste svarsto apie skyrybas, taip ir neišduoda. Jis pavargo nuo žinomumo, kuris priverčia apsinuoginti. Bet žinomas televizijos laidų vedėjas, aktorius, o dabar - dar ir dainininkas M.Jampolskis išmoko kai ką pasilaikyti tik sau.
- Nors aktoriaus profesija nori nenori pasmerkia viešumui, bulvarinės ir kitokios spaudos puslapiuose jūsų nuotraukos ir pavardė dažniau šmėkščioti pradėjo tuomet, kai atsiradote televizijoje. Ar žinomumas labai įpareigoja? - „Ekstra" paklausė M.Jampolskio.
- Kai man buvo šešiolika, devyniolika, dvidešimt penkeri, vis vaidindavau tokius chi chi chi. Guosdavausi tuo, kad ateis laikas ir pradėsiu vaidinti ką nors rimta. Bet laikas eina, ir pastebi, kad tas chi chi chi jau tampa tavo savastimi. Baisus jausmas. Ir nebežinai, kur kaukė, o kur tavo tikrasis veidas.
Nuo pat paauglystės rinkau straipsnius apie teatrą. Iškarpas iš „Literatūros ir meno" su Irenos Aleksaitės, Egmonto Jansono, Rūtos Oginskaitės, Kastyčio Vainausko ir kitų teatrologų straipsniais. Štai kur buvo tikras viešumas! Kai teatro kritikai išnagrinėdavo tavo vaidmenį iki panagių, kur kiekvienas sakinys - didžiausia pamoka tiek intelektualiniu, tiek estetiniu požiūriu.
Grįžtant prie jūsų klausimo - bet koks žinomumas įpareigoja, nesvarbu, ar tu vaidini kvailelį televizijos seriale, ar įsimylėjėlį kokiame projekte.
- Ar kartais nesusimąstote, kad būtų daug smagiau būti niekam nežinomam, kad galėtumėte veikti, ką norite, eiti, kur norite ir niekas nebaksnotų į jus pirštais?
- Kaip manote, apie ką svajoja žmonės, kurie neteko namų, artimųjų po žemės drebėjimo? Pasaulyje pilna alkanų vaikų, neperskaitytų knygų, kažkur visai netoli nuo mūsų kalėjime sėdi visų pasmerkta moteris, nužudžiusi du savo sūnus. Mano senelis, kuris kažkada buvo lyg ugnikalnis, jau nebeišeina iš namų.
Šiandien manęs net kelis kartus mažamečiai paprašė išmaldos, jie ne ką vyresni už mano sūnų. Beveik visur, kur dursi pirštu, regi skausmą. Lietuva pilna paliegusių žmonių ir tų, kurie jais nori rūpintis. Bet čia nėra intrigos, ar ne?
- Ar daug teko paaukoti dėl pripažinimo?
- Žmogus yra egoistas nuo galvos iki kojų. Visi jo ketinimai, tikslai, baimės, ašaros ir kilniausi polėkiai yra egoizmo išdava. Tokia mūsų prigimtis. Ir kuo labiau keli rankas į dangų, tuo ryškiau regi save mėšle. Išmintingi, tai suvokę, iškenčia ir nuleidę galvą iriasi pirmyn. Kvailiai pjaustosi venas, daužo galvą į sieną, kol suvokia paprastą tiesą, kad ateina laikas ir reikia pietauti.
Kas mane pripažino? Saujelė egoistų, tokių pat kaip ir aš? Ką pripažino? Mano maivymąsi televizijoje? O ir tie patys, kurie, kaip jūs sakote, „pripažino", pakars savo liežuviais mane vien tik todėl, kad žiniasklaidos atstovai stimuliuoja jų instinktus. Jeigu ką aš ir aukoju, tai buvimo su sūnumi, tėvu, mama, seneliais akimirkas. Aš tik visai neseniai suvokiau, kokia laimė kalbėtis su savo tėvu apie tai, ką skauda. O kiek tokių progų praleidau su savo dėde, kuris jau anapilyje?
- Ar kartais nebūna apmaudu, kad visuomenė jus labiau pažįsta kaip televizijos laidų vedėją ir televizijos serialų aktorių, nors kūrėte įsimintinus vaidmenis ir teatre? Pavyzdžiui, Williamo Shakespeare'o ir Fiodoro Dostojevskio pjesėse, vaidinote mažąjį princą, dirbote su Valentinu Masalskiu, Adolfu Večerskiu, Gintaru Varnu ir kitais iškiliais režisieriais.
- Kaip manote, kodėl Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad visuomenė yra idiotė? Ar todėl, kad politikai su ja elgiasi kaip su kekše? Gal todėl, kad šitiek laiko LEO LT kvailino Lietuvos žmones, o aukščiausi valdžios pareigūnai guodė visus maždaug taip: „Dar šiek tiek pakentėkite, gal jiems pasidarys gėda?"
Gal todėl, kad dainininkai tampa Seimo nariais, o Seimo nariai lipa į sceną? O gal jūs manote, kad Shakespeare'as ar Dostojevskis - tiktai teatre? Šitie klasikai - vaistinėse, kuriose paklaikę žmonės perka bet kokį cheminį šlamštą bijodami numirti, poliklinikoje, „Sodroje", savivaldybėje, banke. O šalies prezidentė daužo kumščiu į stalą ir grasina susidoroti su oligarchija. Puota maro metu - tinkamiausias laikas kalbėti apie Jampolskio ir visuomenės ryšį.
- Su grupės „Studentės" nare Irūna papildėte „Žvaigždžių duetų" gretas. Mėgstate dainuoti?
- Pirmiausia, man buvo puiki proga pabendrauti su neeiline pedagoge Laima Lapkauskaite. Tai asmenybė, kuri savo kūrybinėje dirbtuvėje užaugino visą būrį jaunų ir labai perspektyvių dainininkų. Juos visus sieja labai reta savybė - padorumas. Irūna - šios kalvės dalis. Vienas malonumas dirbti tokioje komandoje. O nedainuoti negaliu - Filipo Kirkorovo sindromas. Myliu save dainuojantį. Tada aš - geras ir gražus.
- Pirmąjį jūsų pasirodymą vainikavo bučinys. Jis buvo spontaniškas ar iš anksto surežisuotas?
- Būna tokių akimirkų, kai tau prieš akis išnyra moters veidas, kai skamba puiki muzika ir Rimvydo Stankevičiaus eilės (esu labai dėkingas šiam poetui - tegul neišsenka jo gausybės ragas). Tai Hamletas tokiomis akimirkomis analizuoja, būti ar nebūti, o Jampolskis tada tiesiog glaudžia moterį prie širdies.
- Inga Valinskienė po šio pasirodymo klausė: „Kas toliau?" Taigi kas toliau?
- Man labai patinka Ingos Valinskienės įgarsinti filmai apie laukinę gamtą. Atsimenu tą dalį, kai jos balsas skambėjo pasakojant apie bengalinį tigrą. Tiesiog fiziškai jaučiau, kaip ta moteris geba balsu perteikti tokio plėšrūno prigimtį. Ne, ne, tokiai moteriai tikrai nereikia mano atsakymo.
- Susidarė įspūdis, kad scenoje atrodėte liūdnas. Ar iš tiesų? Jei taip, kokios šio liūdesio priežastys?
- Dėl Dievo meilės, aš iš visų jėgų stengiausi būti paslaptingas!
- Koks yra Marius Jampolskis: šmaikštus padauža, koks dažnai atrodote televizijos ekrane, o gal tai tik kaukė?
- Man atrodo, kad šiuo laikotarpiu mane labiausiai identifikuoja spektaklis „Gaidukas". Kviečiu.
- Ar dažnai tenka vaidinti gyvenime, ne scenoje?
- Pusę gyvenimo lipdaisi kaukes, kitą pusę - nusiiminėji. Malonumas neapsakomas.
- Viename interviu esate minėjęs, kad negalėtumėte ištverti be gamtos. Ar dažnai pavyksta į ją ištrūkti? Ką veikiate?
- Dabar mano visa gamta - spektaklis „Gaidukas". Aš labai daug dirbu. Kartais, atrodo, nieko nebelieka - tik judesiai judesiai. Neseniai skaičiau apie pasirinkimo laisvę. Pasirodo, ji dar ne man.
- Televizijos laidų vedėjas, aktorius, dabar - ir dainininkas. Kuri veikla jums teikia daugiausia pasitenkinimo ir kodėl?
- Dabar pasitenkinimą labiausiai teikia spektaklis „Gaidukas". Dar tos trumpos akimirkos, kai dainuoju „Žvaigždžių duetuose". Nuostabūs momentai buvo „Triumfo arkoje". Labai keistas pojūtis - loterijos laidoje. Net pats nustembu, kad išgyvenu su žaidėjais. Net neįsivaizduojate, kaip Lietuvos žmonės išsiilgę džiaugsmo.
- Domitės sportu. Ar esate aistringas sirgalius - viską metate ir bėgate žiūrėti mėgstamos komandos rungtynių?
- Futbolas, krepšinis - mano aistra. Tačiau pareigos bet kokią aistrą gali paversti ilgesiu.
- Pastaruoju metu pradėta linksniuoti jūsų draugystė su operos soliste Ona Kolobovaite. Drauge atostogavote Egipte. Ar tai rimta?
- Santykiai - žmogaus esmė. Santykiai - tai duona. Ar duona - rimta?
- Kaip į šią draugystę reaguoja jūsų šeima - žmona Aistė ir sūnus Dovydas?
- Mano sūnui vasarą bus ketveri. Labiausiai jis mėgsta su manimi žiūrėti animacinius filmus „Mauglis" ir „Brėmeno muzikantai". Kartais žiūrime filmus apie žvėrelius, jeigu jie filmo pabaigoje žūva, mes verkiame. Kartais sūnus man seka pasakas ir tada labai sutrinku, kad jis moka tai, ko jo nemokėme. Kai būnu pavargęs, jis prisiglaudžia prie manęs ir guodžia. O kai rudenį smarkiai sirgau, jis manęs prašė: „Tėveli, tik tu nemirk". Mano sūnus - tikras švelnumas.
Na, o dabar - apie Onutę. Esu dėkingas likimui, kad sutikau tokio lygio dainininkę. Ar jums teko girdėti, kaip ji dainuoja Antonino Dvorako „Undinėlę"? Man kūnas eina pagaugais! O kaip ji dainuoja Georgą Friedrichą Handelį! O kaip ji dainuoja Giacomo Puccini! Jos balsas atsiveria kaip jūros kriauklė. Tai ne ji dainuoja, o jos siela.
Atrodytų, kad tūkstančiai moterų iš amžių glūdumos pritaria jai. Jeigu jūs dar išgirstumėte jos pedagogės Sigutės Stonytės pamokas... Už kiekvieną minutę, praleistą šios moters pamokoje, aš savanoriškai plaučiau jos kabineto grindis. Tai - unikali pedagogė. Turėjau kelias jos pamokas.
- Svarstote apie skyrybas?
- Šis gyvenimas pilnas svarstymų. Jūsų paminėtą, jei leisite, svarstysiu su tuo, su kuo tai svarstytina.
- Svajonių vaidmuo? Kodėl?
- Šiuo metu tokį jau turiu. Tai „Gaidukas". Nes jis - apie svajonę.