Nemažo būrio šalyje individualiąsias įmones įsteigusių ir privačia praktika besiverčiančių bendrosios praktikos veterinarijos gydytojų laukia nauji mokesčiai – nuo šių metų pradžios individualiosios įmonės vadovas privalo nusistatyti sau atlyginimą, kuris būtų ne mažesnis nei 800 Lt, ir iš jo mokėti mokesčius „Sodrai“. Tai sudarys daugiau nei 300 litų, nepriklausomai nuo to, turi įmonė pajamų ar ne.
Kokiomis nuotaikomis šioje situacijoje gyvena šalies bendrosios praktikos veterinarai, su Lietuvos veterinarijos gydytojų asociacijos prezidentu, Lietuvos veterinarijos akademijos profesoriumi Vidmantu Bižoku kalbasi „Ūkininko patarėjo“ korespondentė Rasa Prascevičienė.
– Gyvūnai ligonių kasoms mokesčių nemoka, todėl ir jų gydymas taip pat negali būti nemokamas. Tačiau sunkmetis diktuoja savo sąlygas. Ar taupydami pinigus kaimo žmonės linkę dažniau į pagalbą kviestis veterinarijos specialistą, ar gydyti savo augintinius patys?
– Tenka apgailestauti, kad žmonės, neturėdami reikiamų žinių, įvairiais būdais – kartais legaliai, kartais ir ne – įsigyja veterinarinių vaistų ir gydo gyvulius patys. Susidaro situacija, kad diplomuotas veterinarijos specialistas ūkyje lyg ir nereikalingas.Viena vertus, tai suprantama – visi stengiasi taupyti. Bet dažnai toks „taupymas“ tarsi lazda atsisuka ir kitu galu – patiriama kur kas didesnių nuostolių nei būtų kainavusi specialisto konsultacija. Šiandien žmonės lygiai taip pat neatsakingai elgiasi netgi su savo sveikata. Užuot kreipęsi į šeimos gydytoją, sunegalavę jie keliauja tiesiai į vaistinę ir perka vaistininko rekomenduotų vaistų ar tiesiog tokių pačių, kokie padėjo kaimynui. Todėl nestebina, kad vėliau pasekmės esti labai liūdnos.
Gyvūnas – gyvas organizmas. Ir su juo dera elgtis atsakingai.
Tačiau pamatęs, kaip veterinaras, tarkime, leidžia gyvuliui vaistus, ūkininkas galvoja, kad jis tai gali padaryti ne blogiau. Bet suleisti vaistus – vienas dalykas, o nustatyti, kokių vaistų reikia – visiškai kitas. Veterinarijos gydytojas to mokosi ne vienerius metus, o praktiškai visą gyvenimą. Žmonės įsitikinę, kad patys gydo labai gerai, o gydytoją dažniausiai kviečia tik taisyti savo klaidų. Neskaičiuojama, kad tai kainuoja kur kas brangiau nei periodiškai konsultuotis su veterinaru, vykdyti ligų prevenciją, profilaktiką bei kontrolę.
Ūkininkai, tiesiogiai bendraujantys su farmacinėmis firmomis, nepaskaičiuoja, kad jiems tokia savigyda kainuoja netgi brangiau. Įsigyti veterinarinių vaistų dažniausiai siūlo šių firmų vadybininkai, kurių tikslas – parduoti. Tad jie stengiasi įsiūlyti pašarų papildų, mineralų, kurie toli gražu ne visada reikalingi.
– Kur patys veterinarijos gydytojai įsigyja veterinarinių vaistų?
– Perka ir iš veterinarinių vaistinių, ir iš didmenininkų. Veterinariniais vaistais prekiaujančių farmacinių firmų Lietuvoje nestinga. Daugelis jų gali pasiūlyti labai platų medikamentų spektrą. Todėl dažniausiai veterinaras bendradarbiauja su viena firma, dalyvauja jos rengiamuose seminaruose, naujų vaistų pristatymuose ir t.t.
– Jau ne vieneri metai bendrosios praktikos veterinarai kalba apie tai, kad jų santykiai su ūkininkais turėtų būti pagrįsti rašytinėmis sutartimis, kad gyvulių augintojai mokėtų abonementinį mokestį. Kiek aktyvus iki šiol buvo šis procesas?
Sveikos bandos statuso siekiančiuose ūkiuose tokios sutartys nuo šiol taps lyg ir prievole?
– Stambūs, rimtai dirbantys ūkiai paprastai turi savo veterinarijos gydytoją, kuris periodiškai lankosi ūkyje, apžiūri gyvulius. Tokiu atveju gydytojas kompetentingai gali atlikti savo darbą ir ūkiui siekiant sveikos bandos statuso.
Galbūt mažai gyvulių laikančiam ūkininkui ir gali pasirodyti, kad veterinarijos gydytojas tokiu būdu siekia pasipinigauti, tačiau iš tiesų sutartiniai santykiai yra būtini.
Kai specialistas iškviečiamas pavieniais atvejais, jis pajėgus padėti kur kas mažiau, nes nepažįsta bandos. Kitą kartą toks ūkininkas galbūt kviečia jau kitą veterinarą. O, vaizdžiai tariant, kai daug auklių, vaikas – be galvos. Be abejo, veikia ir žmogiškasis faktorius: veterinaras ūkininkui gali ir nepatikti, ir neįtikti, tačiau visada galima pasirinkti tokį specialistą, kuriuo pasitikima, ir sutartį sudaryti su juo.
Lietuvoje, deja, neauginama gyvulių tiek, kiek galėtume. Todėl veterinarijos gydytojai šiandien priversti galvoti, kaip išgyventi. Ta dalis specialistų, kurie pasiryžę profesijos nekeisti, pageidauja su gyvulių augintojais pasirašyti sutartis ir gauti abonentinį mokestį už bandos priežiūrą. Tokiu atveju gydytojas nuolat teiktų konsultacijas, prireikus atvyktų naktį ir t.t. Kiek žinau, kai kur tokios sutartys yra sudarytos, ūkininkas už „galvą“ per mėnesį moka 1–2 Lt. Vadinasi, 10 galvijų laikantis ūkininkas sumoka 20 Lt, o veterinaras savo ruožtu gali būti tikras, kad bent turės iš ko susimokėti mokesčius. Reikia įvertinti ir tai, kad bendrosios praktikos veterinarijos gydytojas turi išlaikyti kabinetą, automobilį, kompiuterinę įrangą. Kur kas ramiau šiandien gali jaustis nebent tie veterinarijos gydytojai, kurie yra įsidarbinę stambiuose ūkiuose ir gauna nuolatinį atlyginimą.
Augintojas galbūt neįvertina, kad šiandien kainuoja viskas – ir mėgintuvėlis, į kurį imamas gyvulio kraujas, ir adata, ir medicininės pirštinės. O kur dar kelionės išlaidos, mokesčiai valstybei. Ir visa tai – netgi neskaičiuojant paties veterinaro darbo.
Tarkime, gyvulio kraujo ūkininkas pats paimti negali, bet jis nusižiūri, kaip veterinaras leidžia vaistus, ir mano, kad tai visiškai paprasta. Tad neturėtume stebėtis, kad vėliau piene ar sūryje randama antibiotikų likučių. Iš kur jie? Veterinarijos gydytojas ūkininką visuomet įspėja, kad karvę gydant vaistais būtina išlauka, t.y. tam tikrą laiką jos pienas maistui netinka. Tokia karvė turi būti melžiama skyrium ir jos pienas nemaišomas su sveikų piendavių pienu ir netiekiamas į pieninę.
Tai dar viena priežastis, kodėl reikalingos raštiškos sutartys tarp galvijų augintojų ir veterinarijos gydytojų. Augintojas privalo laikytis sutartyje numatytų sąlygų ir veterinaro nurodytų reikalavimų. Tuo tarpu dabar, nenorėdamas patirti nuostolių, ūkininkas gali elgtis ir nesąžiningai.
– Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai nustačius reikalavimą, kad į užsienį veršeliai gali būti išvežami tik iš sveikos bandos statusą turinčių ūkių, tarp galvijų augintojų buvo kilusi nemaža sumaištis. Iš pradžių lobizmu buvo kaltinami mūsų šalies mėsos perdirbėjai. Ar abonementinio mokesčio atsiradimas nėra pretekstas lobizmu apkaltinti ir bendrosios praktikos veterinarijos gydytojus?
– Sveikos bandos statuso suteikimas bandai – ES teisės aktais numatytas reikalavimas, kurio nepaisyti Lietuva negali. Visoje Bendrijos teritorijoje galvijai gali būti išvežami svetur tik iš tokių bandų. Be abejo, šio statuso įgijimas kainuoja pinigus. Todėl jau pasipylė skambučiai ir straipsniai žiniasklaidoje, neva veterinarai su VMVT pagalba ims pinigauti. Kol kas nežinome, kiek už tyrimus kompensuos valstybė. Jei ji prisidės, įkainiai, be abejo, sumažės. Tačiau ir dabar jie nėra kuriami „iš dangaus“. Asociacija tariasi, derina juos su VMVT. Juk jei kuris gydytojas įkainius nemotyvuotai užkels, ūkininkas kreipsis į kitą, kurio prašoma kaina bus logiška.
– Ar yra Lietuvoje veterinarų, kurie savo paslaugas ūkininkams siūlo neteisėtai – neįregistravę įmonės, neturėdami darbo licencijos?
– Pagal įstatymus turėtų gydyti tik turintieji licenciją. Tačiau nėra garantijų, kad nepasitaiko asmenų, kurie įsideda pinigus į kišenę, nemokėdami mokesčių ir neprisiimdami teisinės atsakomybės. Todėl žmonės turi žinoti, kad, ištikus bėdai, kritus gyvuliams iš tokio „gydytojo“ išsireikalauti atlyginti nuostolius bus labai sunku. O ir pačiam veterinarui tokiu atveju nepavyktų išvengti didelių nemalonumų. Todėl ūkininkas turi labai atsakingai pagalvoti, į ką kreipiasi, ir savo santykius įforminti sutartimi.
– Privačia praktika besiverčiantis veterinarijos gydytojas nėra toks pat amatininkas, kaip, tarkime, siuvėjas ar kirpėjas. Nuolat esate tarsi tarp kūjo ir priekalo – ūkininkų ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos.
– Veterinarijos gydytojai su teritoriniais VMVT skyriais yra sudarę paslaugų teikimo sutartis, kuriose numatyta, kad, esant reikalui, veterinarijos gydytojas gali atlikti tarnybos pavedimus. Dalis veterinarijos gydytojų yra sudarę ir darbo sutartis. Jie atlieka maisto priežiūrą gyvūninio maisto tvarkymo subjektuose, pavyzdžiui, skerdyklose. Be abejo, savo darbe nuolat privalome laikytis visų VMVT nustatytų taisyklių, kokios griežtos jos beatrodytų klientams.
– Kas bendrosios praktikos veterinarijos gydytojus šiuo metu jaudina labiausiai?
– Lietuvoje dirbančių bendrosios praktikos veterinarų amžiaus vidurkis – per 50 metų. Daugelyje rajonų nėra nė vieno jauno amžiaus šios srities specialisto, nes darbų apimtys labai sumažėjusios. Ir tai nestebina, nes ir gyvulių skaičius Lietuvoje pastaraisiais dešimtmečiais labai sumažėjo. Tad dabar, išaugus mokesčių naštai, tikėtina, masiškai prasidės veterinarijos įmonių uždarymas. Dauguma gydytojų ir dabar dirba papildomus darbus – kas ūkininkauja, kas sargauja... Nes vien iš veterinaro darbo kaime nepragyvensi, geresnė situacija nebent tik tų veterinarijos gydytojų, kurie stambiuose ūkiuose dirba pagal darbo sutartis.
– Ar tarp gydytojų yra konkurencija?
Didžiulė. Jei būtume toks gyvulininkystės kraštas, koks buvome, darbo užtektų visiems. Tuo tarpu dabar studijas baigusiam jaunimui įsidarbinti kaime galimybių praktiškai nėra, nes viską reikia pradėti nuo nulio – būstas – problema, darbas – problema, nes rinką yra užėmę jau dirbantys specialistai. Norint įrodyti, kad esi pranašesnis, prireiktų ne vienerių metų. Geresnė situacija šiandien nebent tų jaunuolių, kurių tėvai yra stambūs ūkininkai, galintys atžalas aprūpinti darbu savuose ūkiuose.
Išsivysčiusiose agrarinėse valstybėse veterinarijos gydytojo profesija – viena prestižiškiausių ir geriausiai apmokamų. Universitetuose ten vyksta didžiuliai konkursai. Todėl neatsitiktinai naujosiose ES šalyse atidaromi tarptautiniai skyriai, į kuriuos, ieškodami pigesnių studijų, plaukia vakariečiai.
Užsienyje universitetinį išsilavinimą turinčio veterinarijos gydytojo paslaugos kainuoja labai brangiai. Vaistų leidimas, veršingų karvių priežiūra, paršelių kastravimas ir kitos procedūros ten – paties ūkininko arba felčerio darbas. Tuo tarpu svarbiausia veterinarijos gydytojo užduotis – profesionalių konsultacijų teikimas, ligų prevencija ir kontrolė. Deja, pas mus gyvuoja nuostata, kad jei atvažiavęs gydytojas gyvuliui „neįdūrė“, vadinasi, nieko gero ir nepadarė.