Raguvėlės vaikai myli jaunąją mokytoją
Pagal turimų aukštojo mokslo diplomų skaičių 28 metų V.Imbrasaitei prilygti negali nė vienas pedagogas. Ji yra baigusi net tris universitetus ir konservatoriją.
Pedagoge dirbančią V.Imbrasaitę giria darbo kolegos, ja džiaugiasi auklėtiniai, mergina dar garsėja kaip auksinių rankų mezgėja, siuvinėtoja, įvairių suvenyrų kūrėja.
Vilmą itin myli ir Raguvėlės vaikų užimtumo centrą lankantys auklėtiniai.
Paklausti, kur eina, jie išdidžiai pareiškia, kad pas mokytoją Vilmą: po pamokų ji mokina mažuosius visokių įdomių dalykų. Centras yra įkurtas jaukioje klėtelėje.
Dukra gimė neišpasakyto grožio
Dabar V.Imbrasaitė visus stebina savo rankdarbiais, bet vos tik gimusi, ji aplinkinius stebino ne ką mažiau.
Imbrasai dabar pusiau rimtai juokauja, kad šio turto galėjo ir neturėti. Beveik prieš tris dešimtmečius žiūrint į tik ką gimusią dukrą tėvams buvo kilusi mintis, kad nuostabaus grožio, tamsiai rudomis akimis vaikutis yra ne jų.
Kurį laiką N.Imbrasienė puoselėjo mintį važiuoti ieškoti neva savo vaiko, o juodbruvą mažiulę atiduoti toje pačioje gimdyvių palatoje gulėjusiai moteriai.
Ši aplinkybė paaiškėjo smagiai šnekučiuojantis su mergina ir jos tėvais. Pastarieji dabar, po daugelio metų, apie tai pasakojo lyg apie linksmą nuotykį.
„Mama, nejaugi tikrai taip ir buvo?“ – juokiasi Vilma.
Linksmai nusiteikusi Imbrasų šeima sutiko smulkiau papasakoti apie šį gamtos akibrokštą.
Personalas sulėkė pažiūrėti į naujagimę
Imbrasų pirmagimė dukra Vilma gimė Panevėžio ligoninėje. Į naujagimę pažiūrėti tuo metu sulėkė visas personalas.
Ir medikus, ir motiną mergaitė apstulbino juodutėliais vešliais plaukais, ryškiai užrėžtais antakiais ir itin tamsiomis akimis.
Pati N.Imbrasienė – šviesiaplaukė mėlynakė. Vyras, kad ir tamsesnio gymio, nė iš tolo neatrodė nors vieną bruožą perdavęs dukrai.
„Mūsų giminėje tokių gražių žmonių nebuvo, kaip atrodė tik ką gimęs vaikutis. Žinau, kad kiekvienai mamai savas vaikas gražiausias, bet Vilmutė tikrai buvo išskirtinė“, – džiugias, tačiau slogų nerimą širdyje pasėjusias dienas prisiminė N.Imbrasienė.
Manė, kad medikai sukeitė vaikus
Dar labiau N.Imbrasienė sunerimo, kai vaiką parsivežė iš ligoninės ir lankyti naujagimę pradėjo giminės. Tetulės kraipė galvas ir stebėjosi matydamos tokias rudas kūdikio akis.
N.Imbrasienė džiaugėsi bent tuo, kad sutuoktinis jos neįtarinėjo neištikimybe.
„Aš buvau labai rimta, mes gražiai sutarėm. Kai visa giminė stebėjosi, iš kur toks vaikas, vyras tylėjo, nieko nesakė, kalbų nekomentavo.
Tada aš prisiminiau kartu palatoje gulėjusią moterį iš Pasvalio, ji buvo stambi, aukšta, tamsiaplaukė. Ėmė lįsti mintys, kad personalas gal netyčia sukeitė mūsų vaikus“, – prisiminimais dalinosi moteris.
Čigonai mergaitės nepripažino
Mintis, kad augina galbūt svetimą vaiką, N.Imbrasienei kirbėjo ne vienerius metus.
Jos manymu, mergaitė nebuvo panaši nei į motiną, nei į tėvą ar į ką nors iš giminės. Moteriai ypač ramybės nedavė tamsios lyg angliukai vaiko akys, nors abu tėvai – mėlynakiai.
Jaunesnysis brolis aiškiai turėjo tėvų bruožų, o štai tamsiaplaukė rudaakė sesė vaikystėje atrodė lyg čigonaitė.
N.Imbrasienė kartą jau paaugusią mergaitę pasodino turguje ant prekystalio, pasitraukė į šalį ir stebėjo, ar atkreips į ją dėmesį aplink šmirinėjantys čigonai.
„Jei būtų puolę prie jos, sakyčiau, kad saviškę atpažino. Bet čigonai į ją dėmesio nekreipė“, – keistą ir kartu linksmą eksperimentą prisiminė N.Imbrasienė.
Panašumai išryškėjo tik paauglystėje
Ne kartą N.Imbrasienė jau buvo susiruošusi važiuoti į Pasvalį ir susirasti tą pačią dieną gimdžiusią ir vienoje palatoje gulėjusią moterį.
„Bet kai pagalvodavau, kad nežinia, ką rasiu, ir kad jau paaugintą Vilmutę tektų svetimiems palikti, širdį lyg replės suspausdavo. Galvojau, kad būtų labai gaila tokį gražų vaiką atiduoti“, – tuo metu atsiradusiomis abejonėmis dalijosi pašnekovė.
Augant mergaitei N.Imbrasienė atidžiai peržiūrėdavo nuotraukas iš visokių vaikiškų švenčių, tyrinėdavo mergaitės išraiškas ir ieškodavo panašumų su šeima.
Deja, vaikas motinai atrodė gerokai gražesnis nei tėvai ir panašumų ji neįžvelgė.
Kad Vilma vis dėlto yra tikra jų duktė, N.Imbrasienė patikėjo tik mergaitei įžengus į paauglystę. Dukros plaukai pašviesėjo, veido forma pasidarė panaši į tėvo.
„O kai pradėjo moteriškai apvalėti, tada ir pamačiau, kad ji tikrai panaši į tėvo giminę. Visos tos giminės moterys plačiastrėnės ir laibo liemens“, – N.Imbrasienė džiaugėsi pagaliau radusi giminės bruožų.
Puošiasi tik pačios kurtais drabužiais
Pas V.Imbrasaitę važiuojame susidomėję merginos mezginiais ir meniškais rankdarbiais.
Raguvėlės vaikų dienos centre mokytoja dirbanti V.Imbrasaitė laisvalaikiu neria labai dailias sukneles, palaidines, sijonus, šalius.
Merginos paslaugų prašo pažįstamos ir draugės. Vienoms prisireikia originalios suknelės vakarėliui, kita užsimano unikalaus maudymosi kostiumėlio, trečia pageidauja rankomis megztos, įmantriais raštais margintos vestuvinės suknelės.
Pačios Vilmos išeiginiai drabužiai – tik nerti. Į šventes ar į renginius jauna mokytoja eina pasidabinusi ne pirktiniais rūbais, o savadarbiais, labai kruopščiai nunertais kūriniais.
Mezgimu susidomėjo tapusi studente
Net nuvažiavusi į sostinę, kur gausu išmoningų dizainerių, mokytoja iš Panevėžio rajono sulaukia daug dėmesio.
Minkštučio moherio su šilko siūlu nertas Vilmos sijonas ir palaidinė nė kiek nenusileidžia dizainerio Juozo Statkevičiaus sukurtai panašaus mezgimo suknelei.
Lengvą lyg pūkas, per žiedą ištraukiamą sijoną V.Imbrasaitė virbalais mezgė du mėnesius. Panašiai tiek laiko prireikia ir kabliuku neriamai suknelei.
Moksleiviškais metais V.Imbrasaitė didelio susidomėjimo mezginiais nerodė. Domėtis rankdarbiais mergina pradėjo tapusi studente.
Pirmosios V.Imbrasaitės studijos – Panevėžio konservatorijoje įgyta pradinių klasių ir technologijų mokytojos specialybė.
Vėliau ji baigė Šiaulių universitetą, gavo pradinių klasių mokytojo diplomą.
Po to Kauno Vytauto Didžiojo universitete baigė andragogikos (suaugusiųjų mokymas) studijas. Tuo pačiu metu ji dar sugebėjo studijuoti ir M.Romerio universitete, kur gavo mokesčių administravimo specialisto diplomą.
Meilės šeimoje nestokojo
N.Imbrasienė ne tik grožisi dailiais dukros mezginiais, dažnai ji mezgėjai papriekaištauja ir dėl be gailesčio ardomų rankdarbių.
„Šitiek darbo įdeda, pasirodo jai kažkas ne taip, truputį per platu ar per siaura, ir puola ardyti“, – dukros sugaišto laiko gaili motina.
Apie tai, kad ne vienerius metus baiminosi, jog Vilma galbūt ne jų vaikas, N.Imbrasienė dukrai užsiminė, kai ši buvo paauglė.
Kad mama kurį laiką abejojo, savo ar svetimą kūdikį augina, V.Imbrasaitė nuotrupomis jau buvo girdėjusi iš giminių ir aplinkinių.
Didelio streso tos kalbos Vilmai nesukėlė, šeimoje ji jautėsi mylima ir lepinama, tėvai jai ir jaunesniajam broliui meilę dalijo vienodai, tačiau šiokių tokių drumzlių širdyje paliko.
Dukra moka linksmai atsikirsti
Supykusi V.Imbrasaitė mamai draugiškai kartais papriekaištauja, kad norėjo ją iškeisti į kitą vaiką ar atiduoti čigonams. Tačiau tų senų istorijų giliai į širdį dabar jau nebeima.
„Man visa tai tik kalbos, kartais atrodo, kad ne iš mano gyvenimo tai. Niekad netrūko tėvų dėmesio, šeimoje visada jaučiausi gerai, tad tuos mamos pasakojimus priimu kaip savotišką pokštą“, – savo jausmus tėvams paaiškina V.Imbrasaitė.
„Kartais pagalvodavau: gal ir gerai kita mama būtų“, – dabar Vilma mamai nepiktai įgelia.