Į karštas TV diskusijų laidas kaip antipedofilų autoritetas kviečiamas cypėje sėdėjęs, šiuo metu už mūsų visų pinigus savo paties niekieno neskaitomas knygas perkantis Seimo narys.
Keliamos pačios įvairiausios pedofilų siautėjimo Lietuvoje ir savų dangstymo versijos. Viena įspūdingiausių – esą solidžias pareigas valstybinėse institucijose užimantys išdykėliai, nepasidalijantys kauniečio dukrele, pirmiausia nudobė jos tėvą, kad šis netrukdytų meilės žaidimams, o paskui pašalino ir savo rimčiausią konkurentą Furmanavičių.
Prišiurpinti piliečiai, lyg avinų banda, pasiėmę ant rankų dar nieko apie lytinį gyvenimą nenutuokiančias savo atžalas, eina protestuoti prie prokuratūrų prieš gintaro šalį neva užvaldžiusių pedofilų klaną.
Po galais, lietuviai, atsipeikėkite. Nejaugi jums šita pedofilų sąmokslo istorija neprimena paranojinio šizofreniko kliedesių? Juolab, kad Lietuvoje maždaug iki 2000-ųjų sekso išvis nebuvo, o kūdikiai buvo randami tarp kopūstų, gal tarp bulvių ar cukrinių runkelių. Juk esame gyvulių augintojų ir žemdirbių tauta. Dar praėjusiame šimtmetyje, kai nebuvo tokios gausybės bulvarinių glamūrinių žurnalų ir daugelis internetu nemokėjo naudotis, dažnas vyriokas neturėjo nė žalio supratimo, kaip arti moterų vagas, ką jau kalbėti apie subtilesnius erotinius pasismaginimus.
Marijos žemė jums – ne Tailandas, kur vyrų santykiavimas su nepilnamečiais, moterimis persirengusiais berniukais – joks iškrypimas. Ir ne Afganistanas, kur dvylikametės ištekinamos už penkiasdešimtmečių diedų, bet tai nelaikoma nuodėme. Ne Kaukazo aūlai, kur niekas tavęs pirštais neužbadys, jei „pasimylėsi“ su išaku. Ne Afrikos džiunglės, kur moterį kartais pakeičia žavi beždžionėlė. Ir ne imperinė Kinija ar Indija, kur nuo senų laikų propaguojamos tokios „akrobatinės“ meilės meno rūšys, apie kokias čia išvis niekas net nėra girdėję anei įsivaizdavę.
Trumpai kalbant, Lietuvoje išvis nėra jokios erotinės kultūros net užuomazgų. Iš kur ji bus, jei mūsų, tik neseniai atitrūkusių nuo plūgo, fantazija tokia ribota? Ne rafinuotais kūniškais malonumais, bet pinigų kalimu, kombinavimu, mokesčių slėpimu, kyšininkavimu, sukčiavimu lietuviai užsiima, o laisvalaikį leidžia kimšdami kindziukus, skilandžius, cepelinus, užsigerdami vandeniu skiestu alumi, „arielka“, irgi babatuku. Toli mums iki buržuazinių mandrybių.
Pedofilija klesti senas demokratijos tradicijas turinčiose, nei karo, nei bado nemačiusiose Europos šalyse, kaip antai Švedija, Danija, Belgija, kur žmonės iš neturėjimo ką veikti pradeda ieškoti aštrių pojūčių nuotykių su vaikučiais bei sadomazochistinių potyrių lovoje.
Paklausite, o kaip nuo mūsų iš esmės savo mentalitetu nesiskiriantys broliai latviai, pagarsėję pedofilijos skandalais? Ogi jie vaikus tiekdavo ne saviškiams, bet išsivysčiusių Europos šalių iškrypėliams (na, gal vienas kitas vietinis dėl vaizdo sudalyvavo tuose pasismaginimuose). Ir latvių bylos žiniasklaidos neteisingai įvardijamos – tai prekybos žmonėmis bylos. Be to, Latvijoje jau nuo XVI amžiaus vyrauja protestantiškos religinės tradicijos, kur požiūris į lytinius santykius kur kas liberalesnis nei katalikiškose valstybėse.
Lietuvoje, jei ir vyksta toks dalykas kaip seksas su vaikais, tai netyčia, iš nežinojimo, kas tai yra. Todėl pasitaiko, jog kad ir kaip baisiai skambėtų, girtas traktorininkas, vargais negalais parlingavęs namo, ne į žmonos, o į paauglės dukros lovą įvirsta. Apspangę mechanizatoriai dar nuo chruščiovmečio, kai visi laukai buvo apsodinti kukurūzais, tratina savo pačių iš pieno plaukusias, anksti subrendusias geltonkases dukras, tačiau tai nelaikoma jokiu kriminalu. Merginos nuo „Paskenduolės“ laikų „netyčiukus“ benkartus gyvus laidoja mėšlo krūvose arba pamazgų duobėse, ir tai laikoma mūsų valstietiškai kultūrai būdingu, pusėtinai normaliu reiškiniu.
O va tokios svetimybės kaip pasismaginimai su mažamečiais, lyties pakeitimo operacijos, princo ir princo santuoka lietuviams – tikra egzotika. Dažnas nė transvestito nuo transseksualo neskirtų, nors ir tarp vienų, ir tarp kitų pabūti kai kurie širdies gilumoje tikrai trokšta. Panašu, kad lietuviai sunkmečiu gūdžiais žiemos vakarais pritrūko pikantiškų temų. Per vadinamąją krizę net knygos apie antrą galą daugiau perkamos. Todėl nenuostabu, kad lietuviai pasidavė paranojinei pedofilijos idėjai. Juk tai irgi taip egzotiška!
Dėl to siūlau į garsiąją tragišką istoriją su pedofilijos motyvais pažvelgti iš kitos pusės.
Viena kaunietė, dėl kol kas dar visuomenei nežinomų priežasčių norėdama sukompromituoti savo kolegą, broliui priskiedė, kad jos bendradarbis ir toks peniukšlis jo dukrelę prievartauja. Teta mergaitę, kuri netyčia matė, kaip jos pasileidusi mama linksminasi su tais dėdėmis, dar primokė sakyti visokios bjaurasties, kad susidarytų įspūdis, jog vaikas irgi dalyvavo orgijose ir netgi buvo seksualiai išnaudojamas. Tai mažoji ir skundėsi atmintinai iškaltu tekstu.
O jos tėvas – vienas iš tų „bachuriukų“, kuriuos Kauno degalinėse be eilės praleidžia. Na, toks, per daug geras, kad draugautų su kiaulėmis, bet liūtai su juo reikalų turėti nenori – per žemas lygis.
Draugai iš buvusios laikinosios sostinės jį gėdijo: „Koks tu bičas, jei su dukrą prievartaujančiais pedofilais nesusitvarkai?“ O čia dar pasitaikė, kad jo buvusioji, plika basa „šliurikė“, su peniukšlio limuzinu prasinešė keletą kartų, ir automobilio ratlankiai buvo kur kas geresni nei mūsų frajerio mašinytės. Užkaito ano kraujas. To sesuo ir siekė, tik negalėjo įsivaizduoti, kad drąsus, bet ne visai stabilus Drąsius taip įširs, jog griebsis ginklo.
Taigi, privirė moterėlė košės tiek, kad mažoji dukterėčia visą likusį gyvenimą bendraamžių bus žeminama, o tėvą lankys sėdintį už grotų arba geriausiu atveju – slapčia pas jį važinės kur nors į Angliją, Bulgariją ar Baškiriją.
Kitaip tariant, mergaitė tapo ne iškrypėlių, o korumpuotų Kauno teisėsaugininkų intrigų auka. Ir nereikia manyti, kad vadinamoji pedofilijos byla buvo vilkinama ir joje privelta klaidų tik dėl menamų nenaudėlių pedofilų įtakos. Atvėskite. Kaune korumpuotais ryšiais susisaistę prokurorai, policininkai, advokatai dirba aplaidžiai, „mįslingai“ ir ne itin atsakingai, nepriklausomai nuo kieno nors seksualinių polinkių ar poreikių.
Dauguma jų – paprasčiausi homo sovieticus, nelabai susipažinę su Europos Sąjungos teise ir savo pareigomis. Ką jie tikrai sugeba, tai veltėdžiauti ir atvertomis kanopomis laukti kyšių.
O persekiojančios įkyrios mintys apie pedofiliją ir pedofilų paieškos ten, kur jų nėra, sutikite, išduoda liguistą asmens psichiką. Be to, net ir mūsų gudresni psichologai pritartų, kad tie, kurie daug galvoja apie pedofilus, patys tokiais nesąmoningai geidžia būti. Čia verta pridurti, kad pedofilų temos eskalavimas iš tiesų ir skatina tvirkinti bei prievartauti vaikus.
Tuomet nusistebėsite – kodėl pas mus apie pedofiliją net su pasimėgavimu tiek daug kalbama, jei jos Marijos žemėje realiai nėra?
Ogi todėl, kad šis dirbtinai išpūstas skandalas ypač naudingas valdančiajai šutvei. Mat tuo metu, kai visuomenės dėmesys nukreipiamas į tokius nebūtus dalykus kaip pedofilų sąmokslai ar tokius menkniekius kaip šunų ekskrementai, karaliaus Ezopo nuotykiai su Tailando transvestitais, bukų bukučių blūdijimai, valdžios senbuviai gali netrukdomi regzti neįtikėtinų mastų aferas.
Matydami, kaip įaudrintos vaizduotės žmonės įsijaučia į pedofilų idėją, mūsų politikos asai iš džiaugsmo trina rankas, net pūsles delnuose pritrina. Tik reikia patikslinti, kad pagrindinę naudą iš idiotiškų skandalų išpeša ne Seimo nariai, gaunantys nebent „komisinius“ už balsavimą dėl kokio nors absurdiško įstatymo įsigaliojimo, o Vyriausybės tetos ir dėdės.
Neatsilieka ir kai kurie savivaldybių klerkai. Va, jie tai machinuoja ir žlugdo valstybę. Ten, o ne Seimo koridoriuose veisiasi patys didžiausi velniai. Per klaidą su kyšiu įkliuvęs indėniukas Kikas – tik nekaltas avinėlis, palyginti su didžiaisiais velniais.
Net ir šiuo metu, kai skaitote šį straipsnį, ministerijų ir savivaldybių glindos grobsto, nusavina, plėšia, „prichvatizuoja“, sukčiauja ir vagia, vagia, vagia, vagia.