Po to belieka išraityti parašą po sausu pareiškimu ir išgerti raminamųjų.
Bet dabar tik aklas negali pastebėti kito nelemto dėsnio: virvė pakimba ir virš to, ką tik pagiria premjeras!
Pirmasis šio dėsnio įrodymas atskriejo net iš Briuselio. Išlydėdamas ten A.Šemetą premjeras jam į lagaminą įdėjo pažymėjimą „Visų laikų geriausias finansų ministras“. Ir nedaug trūko, kad A.Šemeta su šiuo pažymėjimu vos nebuvo ištrenktas iš eurokomisarų rojaus atgal į gimtinę.
Toliau – dar blogiau. Ratas įsisuko visu smarkumu! „Be jo mūsų užsienio politikos nebus!“ – girdamas V.Ušacką marškinius ant krūtinės buvo pasiryžęs perplėšti premjeras. Ir še tau – prieš nustebusias diplomato akis skambiai užsitrenkė ministerijos durys ir veriasi Afganistano platybės.
„Su šiuo ministru – ne tik į žvalgybą, bet ir į sveikatos apsaugos reformos frontą! Pasitikiu kaip pačiu savimi!“ – korupcijos vėžį ministerijoje ir sveiką lyg ridikas liberalcentristą A.Čapliką ant skirtingų lentynų dėjo A.Kubilius. Ir štai: A.Čapliko atsisveikinimo laiškas – jau ant premjero stalo.
Raštas išskydęs, nes sulaistytas nekaltomis ašaromis: „Premjeras ir manoji partija pasitiki, bet nebeištveriu Seimo vadovės I.Degutienės – dalį konservatorių valdančios medikų mafijos statytinės – puolimo“.
Neįtikinama? O premjeras susigraudino ir netgi sunerimo dėl jo pagyrimus lydinčio prakeiksmo. Todėl dėl visa ko viena ranka laiko A.Čapliką už skvernų, o kita grūmoja bendražygei.
O gal gi pastarosios dramos priežastys – paprastesnės? Pavyzdžiui, gal po vakarykščių kratų ministerijoje liberalcentristas užuodė ir svylančių savo paties padų kvapą?