Prieš metus pradėjau dirbti mokyklos bibliotekoje. Mokykla – didžiausia rajone, fondai – tikrai nemaži, todėl natūralu, kad su visomis bibliotekoje esančiomis gėrybėmis susipažinau ne iš karto. Atbėga kartą kolegė. Žinai, sako, duok man žargono žodynėlį. Mokiniams labai jis patinka, o ir pamokos tema žodynui nagrinėti tinkama (patikslinsiu: kalbama apie 2007 m. leidyklos „Alma Littera“ išleistą Egidijaus Zaikausko „Lietuvių žargono žodynėlį“).
Va, galvoju, kažkas nauja: mokiniai, šaunuoliai, šiais atsainaus mokymosi laikais net žodynais domisi. Po savaitėlės atbėga kita kolegė – irgi to paties. Susidomėjau ir aš. Pavartysiu, manau, apsišviesiu, prisiminsiu ir savo netolimą praeitį, – juk be žargono nė vienas neišsiverčiame ir, manau, ateityje taip pat neapsieisime. Juolab kad ir autoriaus įžangoje rašoma, jog „rūpinimasis įvairiausio pobūdžio savo narių kūrybos apraiškomis – modernios, kultūringos visuomenės bruožas“.
Jautriems skaityti nerekomenduotina…
Taigi atsiverčiu pirmą pasitaikiusį – 97 – puslapį. Oho! Muilintis, mutinti, muzonas, nachaliavai, nachui... Ką? Keiksmažodis?.. Negaliu patikėti savo akimis. Žvilgteliu dar kartelį – lyg tikėdamasi, jog pamačiau ne tai, ką tikrai pamačiau. Gal man pasivaideno? Drebančiais pirštais puolu sklaidyti puslapius:
apipisti – 17 psl.;
apsipimpaluoti – 18 psl.;
atsipisti – 23 psl.;
birka – 30 psl.;
bybys – 30 psl.;
chuinia – 36 psl.;
chujarinti – 36 psl.;
chujovas – 37 psl.;
įpisti – 65 psl.;
išpizdėti – 67 psl.;
krušti – 82 psl.;
kušis – 84 psl.;
nachui – 97 psl.;
nichuja – 100 psl.;
nuopisa – 103 psl.;
pisti – 117 psl.;
pistuvas, pisuoklis – 118 psl.;
pyzda, pyzdakas, pyzdauskas, pyzdavotas, pyzdavoti, pyzdėc, pyzdėlinti, vyzdinti, pyzdu – 119–120 psl.;
pochui – 122 psl.;
prapisti – 124 psl.;
prichujarinti – 126 psl.;
supistas – 147 psl.;
užpisti – 167 psl.;
zajebys – 176 psl.
Visi! Visi ligi vieno mano vaikystėje darželyje, patvoriuose prie netoliese buvusios aludės girdėti ar a. a. tėvukui susinervinus išsprūsdavę keiksmažodžiai... Tik tada man, pyplei, abu tėvai kaip susitarę sakydavo, jog tu tai jau šitaip nekalbėk, negražu, nemandagu, netinkama... Vėliau, kai jau buvau augesnė ir suprasdavau daugiau, žinojau, kad tokiais žodžiais kalbėti ne tik negražu, bet ir nekultūringa, vulgaru, atgrasu. Na, o dabar net baudos už keiksmus viešose vietose (teatleidžia man teisėsaugininkai, jei suklysiu, bet, rodos, BK 284 str. II dalis) numatytos. Ir mokyklose – kiek vargsta klasių auklėtojai, mokytojai ir socialiniai pedagogai, kiek tarkuoja savo ugdytinius už keikimąsi. O juk tai, pasirodo, nieko blogo, tai tik paprasčiausio žargono vartojimas. Tiesa, neteiktinas pavyzdys, tačiau vis dėlto įmanomas vartoti.
Na, autorius teigia, jog žodynėlyje vengta keiksmažodžių – neatskiriamų emocinių gyvosios kalbos palydovų. Šiam kalbos reiškiniui aprašyti esą reikėtų atskiro žodyno, o čia įtraukti tik tie, kurie vartojami ne tik kaip keiksmai, bet ir reiškia tam tikrą sąvoką, pavyzdžiui, nachui (1. keiksmas, vartojamas kaip pertaras 2. velniop, tebūnie 3. kodėl, kam, kurių galų). Tikriausiai nebereikėtų įsižeisti, jei kuris susinervinęs mokinys pasiųs jus ne velniop lietuviškai, o žargonu – nachui. Juk tai tas pats, kas bublikas, bulka, bombas, bonkė, britas – etine prasme visi šie žodžiai suvienodinti. Tiesa, nėra dar garsiojo keiksmažodžio iš „b“ raidės, bet tikriausiai jis nereiškia jokios sąvokos, antraip irgi būtų patraktuotas kaip žargonas.
Aš – ne prieš žargoną, o prieš keiksmažodžių, už kurių vartojimą viešoje vietoje netgi baudžiama, įliejimą į žargoną.
Esantieji užribyje nebežaidžia
Taigi reikėtų apibendrinti. Jei žargonas gerbiamo autoriaus vaizdžiai vadinamas kalbos paribiu ar užribiu, reikėtų prisiminti bent elementarią visų vaikiškų žaidimų taisyklę: tas, kuris užribyje, yra nebežaidžiantis, t. y. iškritęs iš žaidimo. Ir jo žaidime daugiau nebėra.
Kitas mane kliudęs niuansas: „Niekas, kas sukurta, neturėtų būti užmiršta.“ Klausimas: ar keiksmažodžiai vadintini kūryba? Na, nebent labai šiuolaikišku menu, kai žiūri į stiklo gabalą, kuris parodoje pateikiamas kaip super genialus kūrinys, o tu, nenorėdamas pasirodyti juodu kaimiečiu, visai nieko neraukiančiu šioje srityje, autoritetingai linksi galva ir iš visų jėgų mėgini įžvelgti nors ką nors meniško tame chaose...
Kitas klausimas: ar reikia mums, kaip tautai, tokios kūrybos? Ar nebeturime jau nieko gražesnio ir labiau saugotino už keiksmažodžius? Taip, sutinku, žargono žodynėlis pravartus, tik nereikėjo jame tų keiksmažodžių – nei su konkrečia reikšme, nei be jos.
Manote, esu pasenusi ir nelabai tolerantiška? Ne, aš nepasenusi, man šiemet sukaks 36-eri, o mano noras, kad gerbtume ir puoselėtume savo kalbą, tikrai nėra tolerancijos stoka. O net jei aš ir būčiau apšaukta netolerantiška, – kodėl kiti negalėtų toleruoti mano noro gyventi aplinkoje be necenzūrinių žodžių?
Kas, jei ne žiniasklaida, televizija, knygų leidyklos, radijas, ir turėtų būti ta griežtoji cenzūra? Juk mūsuose dar labai gajus supratimas, jog šitos institucijos neklysta, jog spausdintas žodis – teisingas, madingas. Jei tavo laišką išspausdino laikraštyje – tampi bent trumpam kaimo įžymybe, o jei dar rodė per TV ar aprašė knygoje – jau išvis aukštas lygis, beveik gyvenimo viršūnė. Juk spausdintas žodis – paveikesnis už tai, kas sakoma žodžiu. O mes kaip elgiamės? Leidžiame savo kalbą darkyti tokia, atsiprašant, „kūryba“...
Ar tam reikalingi nacionaliniai diktantai, ar dėl tokių žodžių atsiradimo ir publikavimo knygnešiai dėjo savo galvas?
Nesu tokia naivi – nemanau, kad šis žodynėlis – kažkokia labai jau didelė bėda. Ar žmonės mažiau keiksis, jei tokių ar panašių žodynėlių nebus? Keiksis jie ir toliau, tačiau tai nebus norma, leidžiama netgi knygose.
Pagal legendą senovėje žmonės kalbėjo viena kalba. Kai jie užsinorėjo pasiekti Dievą ir pradėjo statyti Babelio bokštą, Dievas sumaišė jų kalbas. Šiais laikais kiekviena tauta siekia apsaugoti savąją, kaip vieną iš tautos ypatybių, nuo svetimybių. Jungtinės Tautos 1999 m. vasario 21-ąją paskelbė Tarptautine gimtosios kalbos diena. „Šis žodynėlis – tik kuklus bandymas aplopyti mūsų kalbotyroje ir kultūroje žiojinčią skylę“… Tik įdomu, kiek padidės pati skylė, lopant ją tokiais netvirtais siūlais ir tokia buka adata?..
***
Giedrė Kaziukonienė yra Kėdainių „Atžalyno“ vidurinės mokyklos bibliotekininkė.