Nors iki šiol maniau turįs nemažai pagrindo D.Grybauskaitės žodinės diplomatijos Rusijos atžvilgiu kritikai, šį kartą, turiu pripažinti, tikrai yra priežasčių bent jau santūriam optimizmui.
Pradėsiu nuo to, kad susitikimas įvyko V.Putino prašymu. Taigi, būtent Rusijos premjeras šiuo atveju nusprendė, kad atėjo laikas ne tik tiesiogiai susipažinti su naująja Lietuvos vadove, bet ir pradėti konkretų bendradarbiavimą būtent su ja.
Ir tikrai galima spėti, kad V.Putinas tikėjosi, jog šis bendradarbiavimas vyks pagal daug labiau Rusijai priimtiną scenarijų negu vyko iki šiol. Paprasčiau sakant, kad Lietuva energingiau šoks pagal Rusijos dūdelę.
Ne veltui būtent tai, praėjusių metų gruodį atsakydamas į mano klausimą Maskvoje pabrėžė Rusijos prezidentas D.Medvedevas.
Nors aš tuomet klausiau, ar pati Rusija pasirengusi padaryti ką nors, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai pagerėtų, D.Medevedevas labiausiai pabrėžė, kad būtent Lietuvoje „susidarė prielaidos aktyvinti dialogą“. Nuspėti, kad tos prielaidos – tai D.Grybauskaitės atėjimas į valdžią, nebuvo sunku.
„Mes tikimės, kad, Jums užėmus tokį aukštą postą, mums pavyks pagaliau atsikratyti tų problemų, kurios trukdė plėtoti normalius santykius“, - kalbą su D.Grybauskaite trečiadienį Helsinkyje pradėjo ir pats V.Putinas.
Maža to, Rusijos premjeras buvo gerai parengęs namų darbus. Kaip galima suprasti, jis iš rankovės vieną po kito traukė „pragmatiško ir Lietuvai naudingo bendradarbiavimo pasiūlymus“. Ir neabejoju, kad tikėjosi, jog D.Grybauskaitė „užkibs“.
Tiesa, V.Putino strategija buvo sena ir gerai žinoma: „Jeigu būsite geri, Kremlius jums suteiks malonių“.
Kad bandyta kalbėtis būtent taip, akivaizdžiausiai įrodo bene pirmą kartą aukščiausiu lygiu pripažintas faktas, kad naftotiekio „Družba“ remontas yra „politinis“. Mat V.Putinas ne tik kalbėjo apie galimybę, kad Mažeikių naftos perdirbimo gamyklą iš lenkų vėl perpirks rusai. Jis net užsiminė, kad nuo to priklausys naftos tiekimo naftotiekiu atnaujinimas gamyklai.
Tačiau rezultatas, atrodo, buvo kiek kitoks negu laukė V.Putinas. D.Grybauskaitė, regis, neįžvelgė jokios Rusijos geros valios šiuo klausimu. Ir netgi papasakojo visa tai žiniasklaidai. Kremliaus planuose tai, ko gero, nebuvo numatyta. Nes ketvirtadienį V.Putino spaudos atstovas ėmė neigti, kad Rusijos bendrovės derasi dėl Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos pirkimo.
Rusijos premjeras taip pat pasiūlė „geromis sąlygomis“ padidinti tiekiamų dujų kiekį. Esą Kremlius supranta, kad, uždarius Ignalinos atominę elektrinę, Lietuvos dujų poreikiai išaugs dvigubai.
Viliojantis pasiūlymas? Galbūt. Bet Lietuvos prezidentė į tai atsakė netikėta kontraataka: „Kodėl Lietuva už dujas Rusijai dabar moka bene daugiausia Europoje? Ar tikrai reikalingi dujų tiekimo tarpininkai?“
D.Grybauskaitę tikrai verta būtų pagirti vien už tai, kad ji bene pirmoji iš aukščiausių Lietuvos vadovų išdrįso šį klausimą iškelti tiesiogiai Rusijos lyderiams. Tačiau ir akimirkos diplomatinė pergalė šiuo atveju buvo ne mažiau svarbi. V.Putinui beliko pažadėti, kad „šie klausimai taip pat gali būti aptariami“, nors jis esą ir neįgaliotas derėtis dėl kainų.
Vilčių dar labiau supančioti Lietuvą energetinės priklausomybės nuo Rusijos saitais D.Grybauskaitė V.Putinui taip pat nesuteikė. Į vėlgi Lietuvai esą naudingu galinčio tapti bendradarbiavimo statant Kaliningrado atominę elektrinę pasiūlymą atsakymas buvo ne mažiau nedviprasmiškas negu dėl dujų: Lietuva statys savo atominę elektrinę, kad nepriklausytų nuo Rusijos.
D.Grybauskaitė iškėlė ir Lietuvos verslo diskriminavimo Rusijoje problemą. Ir netgi pasiūlė būdą, kaip atimti galimybę spekuliacijoms: pasirašyti dvišalį susitarimą dėl metrologijos ir standartizacijos.
Į diskusijas dėl to, ar Lietuvos prezidentė vyks į gegužės 9-ąją Maskvoje rengiamas iškilmes nesileista. Nors, pavyzdžiui, Latvijos prezidentą V.Zatlerį Rusijos premjeras ten pat Helsinkyje jau įtikino priimti kvietimą vykti į Maskvą.
Žodžiu, karatė kovų meistrė D.Grybauskaitė ne tik atrėmė dziudo kultivuojančio V.Putino „vilionių puolimą“. Ji sėkmingai perėjo ir į kontratakas. Kartu nubrėždama ne tik aiškią, bet ir labai svarbią ribą.
Kaip teigė jos atstovas spaudai, prezidentė pabrėžė, kad „Lietuvos interesas yra dialogą su Rusija palaikyti TIEK (išskirta mano- M.L.), kiek abi pusės randa bendrą kalbą“. Taigi, būtent tiek, kiek atitinka ne tik Rusijos, bet ir Lietuvos interesus.
Dėl iki šiol buvusios prezidentės retorikos susirūpinusiems, kad ji gali laikytis nuolaidžiavimo Rusijai politikos, tarp jų ir man, tai tikrai gera žinia.
Kaip bus toliau, pamatysime. Apie kažkokius realesnius pokyčius Lietuvos ir Rusijos politikoje apskritai kol kas neverta net kalbėti. Tai, kas įvyko Helsinkyje, buvo tik žvalgyba.
Tačiau bent jau dėl to, kad kol kas galbūt ir tik apšilimu laikytiną pirmąjį diplomatinį mūšį su Maskva D.Grybauskaitė laimėjo, tikrai neabejoju.
Taigi, D.Grybauskaitė – V.Putinas 1:0.
***
Tekstas skelbiamas M.Laurinavičiaus tinklaraštyje.