Taigi, tarkime, iš tiesų raktinėse šalies valdymo pozicijose vienos figūros karštligiškai keičiamos kitomis ne vien tik dėl aikštingo šalies vadovės charakterio, tenkinant visiškai atsitiktinius savo kaprizus, bet galbūt net labiau dėl to, jog nevalingai pasiduodama veidrodinei inversijos stichijai, įpareigojančiai viską tobulai apversti, permainyti, sukeisti padėtimis.
Pirmas iliustratyvus pavyzdys – prisiminkime apie tai, kaip per palyginus trumpą laikotarpį evoliucionavo valdančiosios konservatorių – krikdemų partijos retorika.
Tiesą sakant, ne tik žodis ,,evoliucija“ , bet ir žodis ,,revoliucija“ čia nelabai tinka, nes dabar jau susiduriame su diametraliai priešingomis nei anksčiau konservatorių manifestacijomis, o taip pat įspūdingai ištobulinta kūlversčio praktika. Žinoma, galima spėti, jog ir čia ne visi vienodai pasižymi tokia pat žaibiška reakcija.
Neabejotinai čionai išsiskiria talentingasis misteris Ažubalis, sugebėjęs greičiu, artimu pasaulio rekordui, pertvarkyti savo retorikos intencijas, intonacijas ir orientacijas. Turime mes savo talentų, nesakykite.
Papasakojimai prie progos apie tai, jog keičiasi ne šalies užsienio politikos strategija, o tik taktika, gali įtikinti tik mažas mergaites. Kita vertus, norisi užsidengti akis matant, kaip žmogus, siekdamas išsaugoti savo orumą ir drauge įtikti prezidentei, prabyla kažkokia naujos generacijos ezopine kalba. Laisvoje šalyje taip elgtis būtų žema, nebent laisvės potencialas išties visiškai sumenko.
Dar viena, fantastinė, neįtikėtina versija. Tarkime, prezidentė D.Grybauskaitė visa savo esme yra užsimaskavusi ironikė, kuri smaginasi stebėdama žmonių metamorfozes, neroniška maniera, apžvelgdama didingas persirengimo fiestas, akrobatinius kūlversčio šuolius, vaiko nuobodulį.
Prezidentė D.Grybauskaitė yra apvertimo specialistė dar ir ta prasme, jog perstato pagrindines įtakos figūras ant blakstienų, leidžiančių, galimas daiktas, ilgainiui amortizuoti baimės virpesius. Tačiau, neduokdie, tokioje padėtyje ,,apsisysioti“ dėl tos pačios baimės arba neatlaikius konfigūracijos perkrovų.
Kita vertus, galima spėti, jog tokio tipo ironija neišvengiamai yra sumišusi su kartėliu, atsirandančiu pastebint tai, koks plonas, greitai nusilupantis yra užkeikimų apie vertybes luobas, kai tuo metu beždžioniška žmogaus prigimtis išlieka nepakitusi. Taigi galbūt iš tiesų viskas yra daug paprasčiau nei parašyta žodingose partijų programose.
Kaip jau buvo užsiminta, antisistema gali tapti net dar labiau sisteminga nei sistema. Kitas klausimas, kokie bruožai vis labiau prasimuša lietuviško pavyzdžio politinės antisistemos raiškoje?
Ne taip seniai vienas iš Lietuvos finansinių galiūnų pakankamai atvirai paaiškino tai, dėl ko didžiajam verslui neva yra parankus lukašenkiškas valdymo modelis. Esą tokiu atveju ,,visados žinai su kuo reikia kalbėtis“.
Kitaip tariant, demokratinė teisinė sistema oligarchinės prigimties verslui yra tokia jo pradinė prielaida, kuri ilgainiui tampa kliūtimi. Oligarchija nesiruošia paklusti įpareigojimui žaisti pagal vienodas taisykles, nesiruošia taikstytis su demokratinės procedūros reikalavimais. Tai būtų prieš lietuviškos oligarchijos, visados ieškojusios trumpiausio kelio einant kaip tik aplinkui, prigimtį.
Vienasmenio politinio valdymo įtvirtinimas, paliekant tik išorines demokratijos inkrustacijas, kaip atrodo, šiandien yra oligarchijos peršamas pasiūlymas arba primygtinis reikalavimas. Kaip nesunku pastebėti, susiklostė visas spiečius labai palankių tokio reikalavimo įgyvendinimui aplinkybių.
Kaip atrodo bent man, lietuvišką specifiką antisistemos įtvirtinimo kelyje žymi sėkmingai išplėtota oligarchinės žiniasklaidos infrastruktūra, kuri andai parėmė prezidentę rinkimuose, bet kuri taip pat leido ne kartą išplauti kritinės masės žmonių sąmonę, visais galimais atvejais siekė suniekinti teisinės visuomenė idealus ir, žinoma, esant progai visada bandys iškišti suklastotus pilietiškumo pavyzdžius. Neįtikėtinas mūsų pačių kvailumas, be abejonės, yra palanki dirva tokioms užmačioms įgyvendinti.
Iš tiesų, tas ,,lietuviškas“ naivumas (ar kvailumas?) yra toks neįmanomai didingas reiškinys, jog kartais pajunti kažką panašaus į mazochistinį džiaugsmą, jog ir pats taip ar kitaip esi neatskiriama viso to dalis.