Meilė pabeldžia ir į senelių namų duris

Beveik penkerius metus našlio duona mitęs Panevėžio rajono Krekenavos seniūnijos Ąžuolytės kaimo gyventojas Steponas Plėštys jau nebe vienišas. Su žilagalviu džiaugsmais ir vargais dalijasi nauja žmona – Onutė. Jaunavedžiai bendraamžiai, jiems po 80 metų.

Praėjusį rudenį susituokę senukai vis dar drovisi savo jausmų, pasakodami apie juos suvedusios lemties kelius tarsi teisinasi: „Visiems čia tik ant juoko“.

Bet iš tiesų matyti viena – jiems gera būti kartu.

Į gražioje vietoje, ant kalvos prie Nevėžio upės, nusidriekusį Ąžuolytės kaimą užsukame prieš pietus. Pirmas sutiktas žmogus tuoj pat parodo jaunavedžių sodybą.

Paties S.Plėščio rankomis pokariu pasistatyto nedidelio medinio namo virtuvėje jaukiai pleška neseniai užkurta krosnis, garuoja bebaigiąs užvirti arbatinis. Sutuoktiniai ką tik grįžo namo. Į Krekenavą pas gydytoją ir į parduotuvę juos buvo nuvežęs kaimynas.

Iš namų, o ypač žiemą, Plėščiai išeina retai. Maisto produktus perka iš beveik prie pat namų privažiuojančios autoparduotuvės. Arba paprašo, kad atvežtų Stepono vaikai, anūkai.

„Iki šulinio ir malkinės takelį nukasu, juo ir vaikštom. Dabar visos išvykos iš namų – tik pas gydytojus“, – sako S.Plėštys.

Ne kur kitur, o būtent ligoninėje įvyko lemtingas dviejų garbaus amžiaus vienišių susitikimas.

Praėjusių metų vasarą S.Plėštys, pasilpus sveikatai, porą mėnesių gydėsi Krekenavos palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninėje. Ir nusižiūrėjo ten pat esančiuose senelių globos namuose gyvenančią moteriškę.

„Taip skaudėjo širdį į ją žiūrint. Maloni, simpatiška, o viena vienutėlė kaip pirštelis. Niekas neateina, nelanko“, – prisimena S.Plėštys.

„Iš tikrųjų šiam margam pasauly aš buvau vienuč viena. Jokio artimo žmogaus neturėjau“, – pritaria Onutė ir prisipažįsta, kad jai jau iš pirmo žvilgsnio patiko kalbinti pradėjęs vyriškis. Ypač todėl, kad buvo labai linksmas, vis šmaikščiai juokavo, įdomiai pasakojo.

Pirmas Onutės vyras mirė dar gana jaunas, nė 40-ies metų nesulaukęs. Pora vaikų neturėjo. Moteris pasakoja, kad mylimas vyras jai buvo labai geras, tad po jo mirties buvo nutarusi kito neieškoti ir niekada nebetekėti.

Moteris liko gyventi vyro tėvų namuose, vienkiemyje netoli Linkaučių, toje pačioje Krekenavos seniūnijoje. Ilgus metus Ona dirbo Linkaučių vaikų globos namų valgykloje.

Anytai mirus, našlė marti ir toliau liko jos name. Paveldėtojai leido jai čia gyventi ir iki mirties. Tačiau gyvenimas vienkiemyje kuo toliau, tuo labiau darėsi nebemielas.

Vienišą silpną senutę nužiūrėjo aplinkinių kaimų vagys ir chuliganai.

Ne kartą ir ne du ji buvo apvogta, apiplėšta, bauginta. Iš kiemo dingdavo rakandai, iš tvarto triušiai, paukščiai.

Toliau dar blogiau. Pradėjo reikalauti pinigų, iš pradžių neva pasiskolinti, vėliau tiesiog ateidavo ir jėga atimdavo.

O.Plėštienė tik verkdavo, raudodavo, nenumanė, nei ką daryti, nei kur dėtis.

Kartą įžūlius įsibrovėlius ji pabandė apgauti. „Pamatė, kad man atvežė pensiją, ir prisistatė, duok 70 litų, sako, labai reikia. Sakau, vaikeliai, neturiu aš pinigų, čia man telegramą atnešė“, – prisimena moteris.

Chuliganus tokie močiutės žodžiai labai papiktino. „Kaip trenkė per galvą, nuo kaktos odą su visais plaukais nuplėšė, paplūdau kraujais. Laimei, pamatę, kad ateina kaimynai, žulikai išvažiavo“, – pasakoja nukentėjusioji.

Iškviesta felčerė žaizdą sutvarstė. Bet po šio įvykio namuose likti močiutė nebenorėjo ir mielai priėmė seniūnijos siūlymą apsigyventi senelių globos namuose.

8 metus praleido senutė po valdišku stogu. Sako, visai kitu žmogumi pasijuto. Niekas nebegąsdino, neskriaudė, puikiai sutarė ji ir su kitais globotiniais, ir su darbuotojais. „Visus mylėjau ir man visi buvo geri“, – prisimena O.Plėštienė.

Viena tik blogybė – savų pinigėlių beveik neturėjo. Už globą reikėjo mokėti, vos keliolika litų iš pensijos likdavo. Ir citramonui neužtekdavo.

Kai ligoninėje atsidūrė Steponas ir jiedu susidraugavo, visus savo išgyvenimus ji pasakojo ir naujam draugui. Atidžiai klausė vyriškis, o kartą nedrąsiai pakvietė atvažiuoti pas jį. „Sodyba gražioje vietoje, kambarys yra, galėsi gyventi“, – sakė.

Apgalvojusi pasiūlymą, moteris patarė Steponui pirmiausia atsiklausti savo vaikų ir anūkų. Ar jie nebus prieš senelio namuose atsiradusią svetimą moteriškę?

S.Plėštys su pirmąja žmona, taip pat Ona, užaugino sūnų ir dukrą, turi keturis anūkus. Nė vienas jų nebuvo prieš tėvo sprendimą, sakė, kad ir jiems bus ramiau, kai žinos, jog senas žmogus namuose ne vienas.

Taip 80-metė iš senelių globos namų persikraustė į Ąžuolytę.

Gražiai į naują gyvenimą ją išleido Krekenavos ligoninės kolektyvas. Valgyklos virėja net tortą ta proga iškepė. Visi Onutei laimės linkėjo.

Linkėjimai netruko išsipildyti. Vienas kitu patikėję senoliai susituokė. Kiek nedrąsiai moteris prisipažįsta tą dieną tikrai buvusi labai laiminga.

Tvarkingame sutuoktinių kambaryje ant stalo tiksi gražus laikrodis, papuoštas į priekį šuoliuojančių žirgų figūromis. Jį pasididžiuodami ir parodo svečiams pirmiausia – tai Krekenavos seniūnijos dovana vestuvių proga.

O.Plėštienė pasakoja, kad kartą, jau po vestuvių jai beruošiant pietus, apsilankė netikėtas svečias – Krekenavos bažnyčios kunigas.

Dvasininkas gerai pažinojo jaunavedę. Šiai gyvenant senelių globos namuose sekmadieniais matydavo ten aukojamose mišiose, net prašydavo pagelbėti.

Kunigas pakvietė sutuoktinius nuvažiuoti į bažnyčią ir priimti santuokos sakramentą. „Abu tikintys esate, negražu nuodėmėje be palaiminimo gyventi“, – priminė dvasininkas.

Taip Plėščiai buvo sutuokti bažnyčioje. Šį svarbų gyvenimo įvykį jiems primena garbingoje vietoje – didžiajame kambaryje prie kitų brangių relikvijų saugoma žvakė, kurią abu bažnyčioje priimdami santuokos sakramentą laikė.

„Iki šimto metų gyventume kartu be pykčių ir nesutarimų. Toks jis man geras“, – šypsosi laiminga moteris.

Onutei malonu, kad ir su pirmąja žmona vyras net 50 metų kartu nugyveno, tai irgi įrodo jo gerą būdą ir pastovumą.

Nenuleisdama nuo vyro akių, žmona vardina jo geruosius bruožus. Darbštus jos Steponas, niekada netingėjo – traktorininku kolūkyje dirbo, namuose plušėjo, o ir dabar nenori sėdėti rankų sudėjęs. Ramus, sako, nepiktas.

„Kad tik sveikatos Dievulis dar abiem duotų, graži ir laiminga būtų senatvė“, – pabaigia O.Plėštienė.

Savąja moterimi negali atsidžiaugti ir Steponas. Jai atėjus gyvenimas labai pasikeitė.

Nors ir nebuvo toks vienišas – vaikai, anūkai dažnai aplankydavo, bet visiems – savi rūpesčiai, savi reikalai.

„Išeini iš namų – spyną kabini ant durų. Pareini – ta pati spyna kabo“, – vienišiaus gyvenimą prisimena S.Plėštys.

O su žmona dabar, sako, nė minutės liūdnos nebūna: „Kalbamės ir vis neatsikalbam. Kiekvienas ką nors iš savo gyvenimo prisimenam, juokus visokius abu mėgstam“.

Kiekvieną sekmadienį pora susikaupia prie radijo imtuvo, niekada nepraleidžia transliuojamų šventų mišių. Labiausiai per radiją klausyti, o per televiziją žiūrėti abu mėgsta žinių laidas, domisi šalies ir pasaulio įvykiais.

Plėščiai labai laukia pavasario. Gera bus prieš saulutę pasišildyti, prie Nevėžio nueiti. Jau ne po vieną – abiem drauge.

Daržų sodinti, jų prižiūrėti sutuoktiniai nebeturi sveikatos, visą gyvenimą sunkiai dirbę dabar tik džiaugsis ramia senatve.

Vienintelis, kuo jųdviem dar tenka rūpintis, – šunelis Pūkis. Seniai jau jis šiame kieme – dar šviesaus atminimo pirmai Stepono žmonai mažytį dovanojo per Onines. Taip iki šiol namus saugo, praeitį primena.

„Kiek Dievulis leis, tiek gyvensim. O kurį pirma pasiims, tai ir kitas ilgai nebelaukęs išeis. Man mirus, Steponu vaikai pasirūpins, o jeigu jam bus lemta pirmam, tai aš vėl į senelių namus grįšiu“, – ramiai apie neišvengiamus gyvenimo dėsnius kalba laiminga senolė.