Jei būtų mano valia, vasario 14-ąją paskelbčiau Nepriklausomybės diena, o vasario 16-ąją - Meilės diena. Pirmiau dera suvokti, kas yra Nepriklausomybė, o tada galima švęsti ir meilės šventę. Tačiau
kalbu ne apie paprastą datų sukeitimą. Siūlau paminėti ne tik tautos, bet ir asmeninę nepriklausomybę. Siūlau pamilti ne tik savo partnerį, o ir visą savo tautą.
Nesitikėjote, kad Brigita Jonaitė prašneks lyg tamsta mokytoja? Ką padarysi - gražūs žodžiai apie tėvynę visuomet primena švenčių minėjimus mokyklos aktų salėje. Bet aš šneku nuoširdžiai - tikrai esu Lietuvos patriotė.
Dėl to man labai skauda širdį, kai matau, kad daugelio lietuvių ryšys su tėvyne primena poklaikius šeimyninius santykius. Jie su žeme maišo visus politikus ir pareigūnus, bet reikalauja, kad šie jais visuomet rūpintųsi. Jie visur mato išsikerojusius pedofilų, žydų ir homoseksualų klanų čiuptuvus. Jie grasina išvažiuoti į Airiją ir visam laikui palikti Lietuvą, bet visuomet grįžta į ją, jei tik naudingiau finansiškai.
Tačiau jie tikrai įsižeistų, jei pasakytum, kad jie nemyli tėvynės - kaipgi nemyli, juk moka dainuoti „Ant kalno mūrai“ ir mėgsta keptą duoną bei cepelinus.
Tačiau aš sakyčiau, kad jie ne myli Lietuvą, o tiesiog jaučiasi nuo jos priklausomi. O jaučiasi priklausomi, nes apskritai nesuvokia, kas yra Nepriklausomybė.
Manote, jog aš neteisi?
Mielos moterys, jei jūsų nekamuotų priklausomybė nuo vyrų, jūs nevadintumėte jų kiaulėmis. Jūs neverktumėte dėl to, kad jie jums rodo per menką dėmesį. Jūsų santykiai būtų panašūs į tų skraidančių bestijų ir melsvų katiniškų padarų 3D ryšį J.Camerono „Avatare“. Prijungi ataugą lyg USB jungtį - yra ryšys, atsijungi - ir nebėra ryšio su tuo padaru. Viskas. Jei vyras dirba, nelauki jo skambučio. Jei vyras nenori eiti į pasimatymą, ramiai sau skaitai knygą arba tam vakarui susirandi kitą vyrą. Kitos lyties atstovai mums reikalingi, tačiau tai nereiškia, jog jie yra stiprioji, o mes - silpnoji lytis.
Brangūs vyrai, jūs dažnai atrodote nepriklausomi. Kai žiūrite krepšinį, jokios moters vilionės jūsų neatitraukia nuo ekrane kamuolį gainiojančių vyrų vaizdo. Kai dirbate ar žaidžiate kompiuteriu, jūs išsijungiate telefono garsą, kad netrukdytų jūsų partnerės žinučių pypsėjimai. Kai ji eina susitikti su draugėmis, jūs nepriekaištaujate ir ramiai įsijungiate kompiuterį ar tam vakarui susirandate kitą moterį. Jūs saugote savo nepriklausomybę kaip naujausią BMW automobilį. Ir vis dėlto - esate priklausomi nuo moterų lyg už pavadėlio vedžiojami jorkšyro terjerai.
Jei jūsų nevargintų priklausomybė nuo moterų, jūs nepervertumėte žudikišku žvilgsniu kitų vyrų, kurie merkia akį jūsų partnerei. Konkurento pasirodymo akimirka aiškiai išduoda - jūs norite kontroliuoti savo mylimąją. O jei norite kontroliuoti, vadinasi, esate nuo jos priklausomas.
Meilės niekada nebūna per daug, kankinimosi dėl meilės visada būna apsčiai. „Mylėti ar nemylėti“, - skamba ne mažiau tragiškai nei hamletiškasis „Būti ar nebūti“. Jei pasirenki nemylėti, prasideda vienatvės tragedija. Jei pasirenki mylėti, bet jis tavęs nemyli, prasideda nelaimingos meilės tragedija. Jei abu pasirenkate lyg ir mylėti, prasideda šeimyninė tragedija.
Net filmų nebūna apie tai, kaip jie laimingai penkiasdešimt metų negalėjo gyventi vienas be kito. Paprastai ekrane sproginėja tragedijos, tik kelias akimirkas stambiu planu parodomi keli taip nuostabiai surepetuoti apkabinimai, jog žiūrovai patiki, kad štai tokia ir turi būti meilė. Tačiau realybėje likimas atsuka pasturgalį ir greitai pasklinda nemalonus kvapas. Lieka tik giliai stalčių dugne užkišti atvirukai su rausvomis širdutėmis.
Mielieji, jūsų meilė iš anksto pasmerkta, kai jūs jaučiatės sau vieni nepakankami. Tada pamatote aistros objektą ir puolate paskui jį strimgalviais. Jaučiate, kad kažko trūksta, taip stipriai, kad nebėgti tiesiog negalite. Bėgate ne tik paskui vyrus ir moteris, bėgate paskui vaikus, draugus, darbdavius. O praradę mylimąjį ar darbdavį pasijuntate nelaimingi, nemylimi, išvis niekam verti.
Anksčiau mąsčiau, kad mano tikslas yra susirasti patį puikiausią vyrą Visatoje. Tačiau dabar suvokiau labai svarbią tiesą - pirmiausia man reikia pamilti ne vyrą, o pačią save. Suvokti savo Nepriklausomybę - žinoti, kad gali laimingai gyventi ir viena, ir kartu su kitu žmogumi. Tada galėsime laimingai mylėti netgi be atsako. Nes svarbiausia bus mylėti, o ne laukti atsako.
Jei mes suvoksime savo Nepriklausomybę, geriau suvoksime ir mūsų šalies nepriklausomybės svarbą. Jei išmoksime mylėti save, galbūt galėsime pamilti net ir nelabai mums patinkančius tautiečius - bent jau suvokti, kad jie nekelia grėsmės mūsų gyvenimui.
Linkiu jums gražių švenčių! Vasario 14-ąją padovanokite mylimajam trispalvę ir palinkėkite, kad jūsų meilė šviestų kaip saulė, būtų gaivi kaip pavasario žaluma ir būtų tokia gyvybiškai svarbi kaip kraujas. Vasario 16-ąją Užgavėnių lauže sudeginkite 69 rausvas apversto užpakalio formos širdutes ir palinkėkite sau Nepriklausomybės.
Iki pasimatymo.
P.S. Pažadu kitą kartą nebūti tokia rimta. Šįsyk užsisukau filosofijų verpetuose ir nespėjau papasakoti, kaip man sekasi įgyvendinti 2010 metų savęs tobulinimo strategiją. Trumpai pasakysiu - sekasi net labai neblogai. Bet apie tai - kitą kartą.