Vilkstinė sustojo. Tarnai nukrovė ryšulius nuo kupranugarių, užsiliepsnojo laužai, spėriai statėsi palapinės. Tuo tarpu karaliai taisėsi savo šventinius drabužius. Jie rengėsi įžengti į Olą pas Kūdikį. Tai buvo jų ilgos kelionės pabaiga. Ir štai su dovanomis vienas po kito jie įžengė į Olą. Aš gi prigludau prie Olos angos, tačiau į vidų įžengti nedrįsau. Nedrįsau, nes nebuvau vertas.
Mat baltąjį vienuolį nusekiau vedinas smalsumo. Tačiau Dievo Kūdikyje aš nemačiau ir Jam nesimeldžiau. Šventos Šeimos šilumos nutviskusi Ola buvo man svetima. Mano širdis buvo ir vis dar yra prikimšta šio pasaulio šlamšto. Mano širdis – nebuvo ta karališka sielos lelija, kuria ir tik kuria yra pasveikinimas Dievas. Nevertai įsiveržęs prie pačios šventumo versmės, aš teišgyvenau iš žmogaus puikybės sukylančią atgrasą ... non serviam (netarnausiu). Taigi ir pabėgau į savo bedieviškos puikybės tvirtovę, kurią sugriovė Dievą matyti vertos karališkos širdys.
Karaliai buvo verti, nes jų ieškančios širdys buvo išskaidrintos kantrių ir pasišventusių ieškojimų. Taigi jie žengė į vidų, o aš, nevertas, likau stebėti Dievo pasauliui Apreiškimą iš išorės.
Pirmasis karalius dovanojo auksą. Įprasta šiame pasaulyje ypatingai vertinti auksą. Auksas mums kažką primena. Nerūdijantis saulės spalvos žvilgantis metalo gabalas ... Galbūt auksas primena mums mūsų pačių sielos vertę. Auksu puošiamės, kad pabrėžtume savąją vertę, kurią vargiai akivaizdžiai pažįstame. Aukso dovana karaliai skelbia pasauliui, kad šis Kūdikis yra karalius; kad Jo siela yra karališkos kilmės.
Antras karalius padovanojo smilkalus. Smilkalai yra maldos simbolis. Uždėti ant karštų žarijų, smilkalai tampa kvapniu dūmu. Panašiai iš karštos širdies kylanti malda yra lyg malonus smilkalų kvapas kylantis Dievop. Kilni širdis visada žvelgia į savo kilmės šaltinį. O pati malda išreiškia širdies kilnumą. Toje Oloje Karaliai buvo lyg tikruosiuose savo namuose. O jų dovanojami smilkalai skelbė Kūdikio dieviškąją prigimtį.
Trečias karalius padovanojo mirą. Mira reiškia mirtį. Kodėl? Kodėl Kūdikiui dovanoti mirtį? Ir ką apie Kūdikį skelbia šį mirties pranašystė? Netrukus Herodo siųsti kareiviai išžudys Beatliejaus kūdikius. Kryžiaus mirtis laukia ir pačio Kūdikio. Mirtis yra tiesa apie Kūdikio prisiimtą žmogaus prigimtį. Žmonijos iš mirties atpirkimas ir pačios mirties sunaikinimas buvo didžioji Kūdikio misija. Šia dovana pasauliui buvo pranašaujama Dievo Sūnaus auka Tėvui, per amžius sudabartinama šv.Mišių Aukoje.
Auksas, smilkalai ir mira – trys tiesos apie Dievą, kurios it veidrodyje atsispindi ir tarpsta kilnioje sieloje, t.y. garbinti Dievą, melstis Jam ir mirti kartu su Juo mūsų mirtingume. Tai ir yra Dievo malonės dovanojama gyvastis.
Karaliai buvo viduje, o aš buvau išorėje. Jie buvo verti, o aš buvau nevertas. Jų širdys žengė aukštyn Dievo link, mano gi – aukštino stabą manyje. Jie gyveno malonės gyvenimą, o aš vis dar mitau pasaulio kiaulių ėdalu. Troškau būti karaliumi, o tebuvau save dievinančiu skurdžiumi.
Ką turėjau daryti ... Užsiberti pelenų ir kartoti: „Dulke buvau ir dulke pavirsiu!“ Ir išeiti į dykumą ieškoti Tiesos.