Ar meilė yra chemija? O gal – biologija? Ar meilėje veikia fizikos dėsniai? Kaip meilė susijusi su pinigais? Meilę lemia psichologinis suderinamumas? O gal – neurolingvistinio programavimo metodų išmanymas? Prieš Valentino dieną lrytas.lt šiuos klausimus pateikė įvairių sričių specialistams.
Kastytis Beitas, biologas
Meilė visų pirma yra biologija. Štai Izraelyje dalis žmonių gyvena kibucuose –komunistinėse bendruomenėse, kuriose visas turtas yra bendras. Vaikai didžiąją dalį vaikystės praleidžia darželiuose. Apskaičiuota, kad tarp 3000 kartu augusių vaikų buvo tik keturiolika santuokų – ir tos pačios tarp vaikų, kurie buvo auklėjami skirtingose grupėse.
Kodėl kartu augę vėliau nejaučia potraukio vienas kitam? Todėl, kad biologiškai egzistuoja tam tikri „draudžiantys“ mechanizmai – juk dažniausiai kartu augantys vaikai yra broliai ir seserys, o iš jų genų susimaišymo gali atsirasti apsigimimai. Vadinamąjį „imprintingą“ galima pastebėti ir tarp gyvūnų – kartu augusieji paprastai nesiporuoja.
Nemanau, kad mes, žmonės, savo meile labai skiriamės nuo gyvūnų. Tik žmogus turi išskirtinį gebėjimą rašyti romanus apie meilę, o gyvūnėliai to gebėjimo neturi.
Gyvūnijoje taip pat egzistuoja ilgalaikiai santykiai. Būna porų, kurios lieka kartu, kol mirtis jų neišskiria. Ištikimybe garsėja žąsys ir gulbės. O štai gandrai, nors žmonių pasakojimuose yra labai susiję su šeimos klausimais, ilgai kartu neišbūna. Apskritai jų poros nepavyzdinės. Pradžioje parskrenda patinas, paruošia lizdą, tuomet parskridusios patelės ieško patino su paruoštu lizdu. Jokios romantikos, tik praktinis požiūris.
Nesutikčiau, kad tik žmonės moka mylėti nesavanaudiškai. Daugelis altruizmą supranta kaip sąmoningą pasirinkimą. Tačiau ir gamtoje yra labai įdomių altruizmo formų, kai gyvūnai ne tik padeda kitiems, bet ir dėl to atsisako asmeninio patogumo. Žinome istorijų, panašių į „Mauglio“ – vilkai augino žmonių vaikus. Argi tai – ne altruizmas?
Žinoma, biologinė pusė yra tik pagrindas. Visa kita priklauso nuo to, ką žmogus primąsto. Įvairios kultūrinės patirtys kartais trukdo, kartais padeda.
Prisiminkime Romeo ir Džiuljetą – buvo biologinių dalykų, kurie juos traukė, ir buvo kultūrinių, kurie juos skyrė. Dažnai sunku pasakyti, ar žmogus partnerį pasirinko instinktyviai, ar veikiamas tėvų, draugų, mokytojų nuomonės, matytų kino filmų ir skaitytų knygų.
Meilė Minkauskienė, Kauno medicinos universiteto klinikų gydytoja ginekologė
Meilė nėra liga. Tokios diagnozės rašyti neteko, tarptautinėje ligų klasifikacijoje tokios ligos ir nėra. Esu įsitikinusi atvirkščiai – meilė yra sveikatos šaltinis, netgi vaistas nuo daugelio ligų. Ne veltui juk sakome, kad įsimylėjęs laksto kaip ant sparnų.
Tik to vaisto receptą išrašyti sudėtinga. Sunku surasti dozę ir tinkamiausią vartojimo formą.
O jei žmogus kankinasi iš meilės, manyčiau, kad taip atsitinka tada, kai meilė baigiasi. Pradeda dominuoti kiti jausmai – pavydas, aistra, noras turėti ir valdyti. Tai jau nėra meilė. Jei tikrai myli, tu nori, kad kitam būtų gera. Tada ir tau gera.
Romualdas Karazija, habilituotas fizikos mokslų daktaras, profesorius, knygos „Linksmoji fizika“ autorius
Fizikos dėsnių bendrą pobūdį pripažįsta netgi humanitarai, tai liudija jų neretai naudojami fizikos terminai: meilės jėga, jausmų inercija, žmogaus potencialas, asmenybės svorio centras. Ypač dažnai naudojamas rezonanso terminas. Iš tikrųjų žmogaus širdis – o juk sakoma, kad būtent joje kyla meilė, – virpa tam tikru dažniu. Vadovaujantis rezonanso teorija, būtų galima teigti, kad stipriausia meilė tarp dviejų žmonių įsiplieskia, kai jų dažniai sutampa.
O ką daryti, jei dažniai daugiau ar mažiau skiriasi? Fizika teigia: sistemos dažnį galima keisti, tai tuo labiau galioja gyvajai sistemai. Žmogus gali keisti ne tik savo, bet ir jam patinkančio asmens dažnį, ypač palyginimais, hiperbolėmis ir kitais švelniais žodžiais. Suderinti dažnius galima ir ieškant invariantų – vertybių, bendrų abiems asmenims.
Invariantai, arba pastovūs dydžiai, ypač vertinami ne tik fizikoje, bet ir gyvenime.
Fizikai įrodė: pasaulis toks įvairus, nes jame veikia ne tik gravitacija, bet ir kitokios jėgos. Kai kurie reiškiniai, pavyzdžiui, mechanika, mums atrodo nuobodūs todėl, kad juose pasireiškia tik paprasčiausios jėgos. O meilė mus stebina savo įvairumu, nes čia galimos ir traukos, ir stūmos, ir stiprios, ir silpnos jėgos.
Galima įtarti, kad traukos ir atostūmio jėgos yra elektrodinaminės prigimties, juk vyrai ir moterys veikia vieni kitus kaip priešingo ženklo elektros krūviai. Iš fizikos žinome, jog elektros krūviai sąveikauja, pasikeisdami fotonais. Žmonės sąveikauja, pasikeisdami ne fotonais, o žodžiais. Kiek švelnių žodžių išspinduliuojama, kol sukuriama neutrali sistema – šeima! Tas pasikeitimas tęsiasi ir jos viduje, deja, kartais čia pasigirsta ir stipresni žodžiai.
Meilė labai dinamiškas procesas su iškrovomis ir kibirkštimis, jį reguliuoja ir elektromagnetinės indukcijos dėsnis. Pažiūrėkite, kaip indukuoja vyrus gatve einanti graži moteris. Arba kokias dailiosios lyties atstovių iškrovas sukelia į Vilnių atvykusi popžvaigždė. Taigi, norint suprasti meilės dinamiką, verta studijuoti elektrodinamiką.
Gyvenimą reguliuoja dėsningumai, bet puošia jį – paradoksai. Ypač tas tinka meilei, kuo jų daugiau, tuo ji spalvingesnė. O suprasti paradoksus ir atsikratyti sveiko proto, žudančio meilę, mus moko keista šiuolaikinė fizika, ypač – kvantinė mechanika. Juk meilėje, kaip ir mikrodalelių procesuose, griežtas priežastingumas negalioja. Tad neverta stengtis, netgi šeimoje, įsprausti meilės į griežtus rėmus: kiekvieną dieną, bent kiekvieną savaitę, sukurkite kokį netikėtą reiškinį.
Antra vertus, meilėje neįmanoma išvengti ir protingoms būtybėms būdingų krizinių reiškinių. Tada padeda Einsteino reliatyvumo teorijos žinojimas. Juk ji teigia, kad kiekviena atskaitos sistema turi savo tiesą. Vadinasi, net du mylintys asmenys tuos pačius įvykius gali suvokti visai kitaip.
Ši teorija paguodžia, jei nesiseka meilėje – viskas reliatyvu, tad per daug graužtis neverta. Jei per šią Šv.Valentino dieną šalia nėra mylimojo, tai tikrai tas rezonansinis reiškinys nutiks kurią nors artėjančio pavasario dieną.
Robertas Petronis, psichoterapeutas
Psichologiniai trikdžiai gali kliudyti mylėti. Juk ir akmenukas bate gali visą gyvenimą sugadinti, nes negalėsi niekur eiti. Todėl psichologinius dalykus kartais būtina tvarkyti. Tačiau nesutikčiau, kad meilę lemia psichologinis suderinamumas. Du žmonės nėra kaip spyna ir raktas, kurie turi vienas kitą atitikti. Tai būtų pernelyg primityvus požiūris į žmogų.
Meilė yra grynai žmogiškas fenomenas, niekas kitas negeba taip mylėti, kaip žmogus. Jei žiūrėsime į psichologijos mokslo istoriją, tai ilgai psichologijoje išvis nebuvo kalbama apie meilę ar sąžinę. Apie tai svarstė filosofai ir dvasininkai.
Psichologai nagrinėja žmogaus mąstymą ir emocijas, tačiau meilė yra daugiau nei mąstymas ir emocijos. Meilė dažnai siejama su jausmais. Tačiau manau, kad meilės negalima vadinti jausmu. Meilė yra ypatingas santykis, kuris apima viską – ir su jausmais, ir su sprendimais, ir su valia, ir su dvasiniais dalykais. Meilė yra išėjimas iš savęs, savųjų interesų peržengimas vardan kito.
Gebėjimas peržengti save labai susijęs su psichologija – kuo žmogus mažiau brandus, tuo jis labiau egocentriškas. Todėl kalbėti apie meilės ir psichologijos ryšį labai sudėtinga ir čia galima daug prifilosofuoti. Tačiau jei turėčiau atsakyti vienu sakiniu, atsakyčiau, kad psichologija tikrai nėra pagrindinė meilės ašis.
Aivaras Kareiva, Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto dekanas
Meilė yra chemija. Visas žmogus yra chemija. Visuose mūsų organuose – ir inkstuose, ir širdyje, ir plaučiuose, ir smegenyse nuolat vyksta tūkstančiai įvairių cheminių reakcijų. Būtent jos „atsakingos“ ir už visus mums suvokiamus jutiminius pojūčius.
Kai įsimylėjėliai žiūri vienas kitam į akis, cheminės medžiagos perduoda nervinius impulsus - taip ateina ir jausmas.
Kiekvienas žmogus turi savo biocheminį lauką. Jei to biocheminio lauko struktūra, molekulinė sandara atitinka kito žmogaus biocheminį lauką, tada įvyksta meilė. Žmonės vienas kitam ima atrodyti patrauklūs. Jei to biocheminio lauko sudėtis neatitinka, tai nelaimingai įsimylėjęs žmogus gali rodyti didžiausią dėmesį, bet vis tiek kito nesuvilios.
Meilės cheminės reakcijos, kaip ir visos reakcijos, gali būti pusiausvyros būsenoje ar gali pasislinkti į vieną ar kitą pusę. Jei aplinkoje atsiranda mylimo žmogaus biocheminis laukas, reaguojama intensyviau. Tos reakcijos vyksta iki gilios senatvės, tik vėliau sulėtėja. Taigi, meilės chemija yra mumyse, ji užprogramuota genuose.
Tačiau nemanau, kad meilę galime sukelti, naudodami chemines medžiagas. Meilė atsiranda iš subtilesnių dalykų.
Julita Varanauskienė, SEB banko šeimos finansų ekspertė
Ar meilė trukdo asmeniniam finansų valdymui, ar kaip tik padeda? Manau, kad kai pinigų yra nedaug, meilė padeda. Sėkmingas asmeninis finansų valdymas – tada, kai žmogaus norai sutampa su jo galimybėmis. Kai meilė apakina, norų beveik ir nebelieka. Lieka tik vienas noras – būti kartu su mylimuoju, o pinigų užtenka tiek, kiek yra.
Daug didesnis pavojus, kad meilė gali sujaukti daug pinigų turinčio žmogaus finansus. Kai įsimylėjėlis pameta protą, tai kertasi su taisykle, kad piniginius sprendimus reikia priimti ne širdimi, o galva. Kai protas užtemsta, tie sprendimai būna šiaip sau. Kai meilė priblėsta, tada pasimato, kad taip elgtis buvo klaida.
Tačiau viskas priklauso nuo to, apie kokią meilę mes kalbame. Mes, lietuviai, turime vieną žodį meilė, o italai turi du žodžius: „amor“ ir „caritat“. „Amor“ – ta aistra, iš kurios atsiranda spontaniški veiksmai, o „caritat“ reiškia, kad aš rūpinuosi tavimi ir mumis. „Caritat“ meilėje nėra tiek spontaniškumo, žiūrima ne tik į šiandieną, bet ir galvojama, kaip tai padės ar pakenks ilgalaikiams santykiams su tuo žmogumi. Tokia meilė padeda ne tik tvarkyti pinigus, bet ir daug kur kitur gyvenime.
Vidas Jankauskas, neurolingvistinio programavimo specialistas
Man atrodo, kad meilė yra ultimatyvi saviraiškos priemonė, kūryba per se. Meilė leidžia mums tapti kažkuo daugiau, nei mes esame. Štai vandenilio molekulės – milijardai jų zvimbia aplink, kaip ir milijardai deguonies molekulių, bet tik viena kita vandenilio molekulė iš milijardų nusprendžia jungtis su deguonies molekule...ir tampa kažkuo, visiškai kitu, visiškai nauju. Tikroji kūryba. Meilė leidžia mums suvokti, kaip tai vyksta.
Tai tikrai yra daugiau negu neurolingvistinio programavimo metodų taikymas. Tačiau
meilė yra puikus būdas pamiršti tas problemas, kurias kasdien susikuriame linijiniu „stimulo“– „atsako“ tipo mąstymu, ir lengvai pakilti į aukštesnį būties lygį, kur tos problemos tampa visiškai nebesvarbios. Meilė leidžia mums šokti gyvenimą, nebegalvojant, kaip nukeliauti iš taško A į tašką B. Meilė leidžia nebesijaudinti dėl to, kas esame, ir pagaliau pamiršti, ką kvailo apie save prisigalvojome. Meilė išmoko mus atsinaujinti, kurti ir būti kuriamiems.
Svarbiausia – meilė nėra daiktavardis. Tai – veiksmažodis. Todėl, kad Tu ir aš esame veiksmažodžiai. Todėl, kad tu gyveni, o nesi „gyvenimas“. Todėl, kad „kvėpuoti“ yra kas kita, nei „daryti kvėpavimą“, tikrą ar dirbtinį. Mylėti – tikra. O „meilė“? „Meilė“ tėra prisiminimai.