“Kadangi darbas ir tinginystė yra tas pats, šios būsenos praktiškai išbandyti neįmanoma. Kai aš buvau darbdaviu, kartais tingėdavau dirbti savo darbą – aiškinti darbuotojams, kaip ir ką reikia dirbti, ir dirbdavau tuos darbus pats už savo darbuotojus”, - savo tinginystės sampratą dėsto E.Parulskis.
Lrytas.lt interviu – apie šią ypatingą žmogaus veiklą, kuriai eseisto naujoje žaismingo ir ironiško stiliaus knygoje skiriamas išskirtinis dėmesys.
* * *
- Dirbate ar tinginiaujate? Apie tinginiavimą ir darbą klausiu neatsitiktinai. Jūsų knygai (ne tik vienam skyriui) tai viena svarbiausių temų, o gal net svarbiausia? Darbas jus išties kankina?
- Na, tinginiavimas nėra darbo opozicija. Tingiavimas yra sąmoningas laukiančio darbo atidėjimas – ilgesniam ar trumpesniam laikui. Juk daugeliui išsprūstanti frazė “tingiu ką nors daryti” rodo, kad nusprendusio tinginiauti laukia daug ir turbūt svarbių darbų, kuriuos kada nors reikės padaryti. Tinginystė be darbo neegzistuoja.
Aš žinau tik vieną struktūrą, kurio atidėto darbo laukimas – arba tinginiavimas – yra svarbiausia darbuotojų būsena. Tai – kariuomenė.
Kariuomenės darbuotojų darbas yra darbo laukimas – ką nors užpulti arba nuo ko nors apsiginti. Sovietinėje armijoje, kurioje praleidau standartinius dvejus metus, darbo laukimas buvo ypač rafinuotas. Puskarininkiai, lyg dzen meistrai, kareiviams rasdavo darbo, kuriam nereikia rezultato. Darbo, kuris išgrynina darbo laukimo procesą. Posakis “kaskit griovį nuo tvoros iki pietų” nėra, kaip daug kas klaidingai mano, senas anekdotas. Tai yra klasikinis dzen koanas.
Nebūdamas budizmo sekėju, negaliu atsakyti į klausimą “aš dirbu ar tinginiauju?”. Atsakymus į tokius sudėtingus klausimus žino tik meistrai. Bet kuriuo atveju tikrai žinau, kad nesu kariuomenėje. Todėl įtariu, kad vis dėlto – dirbu.
- Knygoje galima net rasti patarimų, kaip „profesionaliai“ tinginiauti darbe. Išbandėte praktiškai?
- Kadangi darbas ir tinginystė yra tas pat, šios būsenos praktiškai išbandyti neįmanoma. Kai aš buvau darbdavys, kartais tingėdavau dirbti savo darbą – aiškinti darbuotojams, kaip ir ką reikia dirbti, ir dirbdavau tuos darbus pats už savo darbuotojus. Štai ir išeina, kad darbdavys tinginiauja tuomet, kai dirba ne savo darbą. Savo tekstuose aš tik patariu, ką reikia daryti, kad atidėto darbo būsena netaptų destruktyvia.
Pavyzdžiui, straipsnis apie mano sugalvotą žaidimą vizitinėmis kortelėmis “Ofiso kvailys” tėra instrukcija vidurinės grandies vadovams, norintiems rasti alternatyvą banaliems ir senoviškiems darbuotojų motyvavimo patarimams, kuriuos sugalvojo klasikinių korporacijų ideologai.
- Tai jūs manote, kad įvairius “tinginiavimo žaidimus” net būtų naudinga išbandyti darbe?
- Žaidimas žaisti sveika, pasakė kažkuris klasikas. O darbo žaidimai yra būtini – nuo pasimėtymo bulvėmis ropojant nesibaigiančiomis vagomis iki kortų padėliojimo monitoriuje Pauline, Michele ir Beno draugijoje. Žaidžiantis žmogus yra tobulesnis už nežaidžiantį.
- Ar neperspausiu pasakydamas, kad jums tinginystė yra kone egzistencinė būsena. Štai net, regis, tikras poilsis - kelionė prie ežero virsta kankyne: „Surinkti kompaniją, nupirkti dešrelių, agurkų, pomidorų, kečupo; kečupą, gavus velnių – per aštrus, pakeisti; skausmingai svarstyti, kiek paimti – keturis po 0,5 ar tris po 0,7; dairytis į dangų, kurti laužą, valgyti ir svarstyti, kodėl vokiečiai dešras daro gerai, šiek tiek apsibarti, susitaikyti, su mikropavydu žiūrėti, kaip vienas nusprendžia išsimaudyti, baimingai važiuoti atgal, nes vis dėlto buvo trys po 0,7. Ir nesvarbu, kad tu nevairuoji.“
- Taip, tobula tinginystė yra nepasiekiama. Bet darbas – nėra kančia. O poilsis – nėra tinginystė. Juk daug kartų girdėjot konstataciją “kaip pavargau”, pasakytą poilsiaujant ar poilsiui pasibaigus. Ir ji, iš pirmo žvilgsnio nelogiška, yra teisinga. Poilsis, priešingai nei tinginystė, nėra darbo nedarymas. Poilsio funkcijos gerokai paprastenės, nei tinginiavimo – jis tėra dirbamo darbo priešingybė, t.y. – poilsis yra antidarbas.
Kaip ilsisi profesionalus savo paties sapnų užrašinėtojas? Jis - nemiega. Ir man labai sunku įsivaizduoti, kokį virtuozišką poilsį – kad jis taptų “tikru” - turi sugalvoti profesionalūs savaitgalio išvykų prie ežero organizatoriai. Juk jie turėtų ilsėtis ten, kur nėra vandens, pokalbių – ir kvailų, ir protingų, kikenimo, flirto, maisto, alkoholio, pripučiamų čiužinių, vandens motociklų, meškerių, mažų vaikų, pauglių, pusplikių žmonių, apsirengusių žmonių, atsakomybės, pirmosios pagalbos vaistinėlės, automobilių...
Kur rasti poilsio vietą nusikalusiam poilsio organizatoriui? Koks yra jo antidarbas? Neskubus žvakių gesinimas ankstyvųjų krikščionių katakombose?
- Jei jau tikro poilsio nėra, kam tada jis reikalingas? Gal žmogui reiktų tik dirbti, o jėgoms atgauti – vien pamiegoti aštuonias valandas?
- “Tikras” poilsis nėra sąvoka. Tai – susitarimo dalykas. Gyvenimas būtų labai paprastas, jei “tikras” poilsis reikštų darbo nedirbimą. Bet taip nėra – kada pasibaigia “netikras” poilsis ir prasideda “tikras”? Kai grįžti iš darbo namo? Ar kai patikrini vaikų namų užduotis? Po to, kai į savo herbariumą įklijuoji iš Japonijos atsisiųsto keturlapio dobilo pavyzdį? Ar kai pateiki šeimai kepenėles estragono padaže? Ar kai ruoši tą estragono padažą? Poilsis yra kitokių darbų universumas, tai – faktas. Ir kuo daugiau kitokių darbų susirandi, tuo gyvenimas šaunesnis.
- O kaip su K.Marxo ir kitų teorijomis, kad tik darbas žmogų padarė žmogumi? Iš jūsų tekstų galima daryti priešingą išvadą - žmogų daro žmogumi jo sugebėjimas tingėti.
- Tinginystės kontekste istorija apie Friedricho Engelso straipsnį “Darbo vaidmuo beždžionės virtimo žmogumi procese” yra pakankamai reikšminga. Abiejų mokslininkų komandoje F.Engelsas buvo mažiau darbšti grandis. Jis rašė gerokai mažiau, nei K.Marksas, o ir tai, ką pradėdavo rašyti, dažnai nebaigdavo – turbūt tingėdavo. Straipsnis apie beždžionės virtimo žmogumi procesą baigiasi žodžiais “vis daugiau turto koncentruojasi nedirbančių rankose, kas...”.
Aš pratęsčiau F.Engelso nebaigtą mintį šitaip: “Rankose, kas įrodo, kad tingėjimas yra tiek pat rezultatyvus, kaip ir darbas”.
Beje, kaip dažnai atsitinka su citatomis, sakinys apie beždžiones originale skamba taip: “Iš pradžių darbas, o po to ir kartu su juo rišli kalba tapo dviem svarbiausiais stimulais, palaipsniui pavertusiais beždžionės smegenis žmogaus smegenimis”.
“Kasdienybės kunstkameroje” yra tekstas, kuriame pateikiu klaidingai interpretuojamų citatų teisingas versijas. Pavyzdžiui, apie klasikinę V.Lenino frazę “kiekviena virėja gali valdyti valstybę”. Iš tikro proletariato diktatūros vadas pasakė visiškai kitaip.
- Norėčiau, kad patikslintumėte savo mintį apie F.Engelso citatos pratęsimą. Juk jeigu tingėtų visi, kažin ar tas turtas kauptųsi. Ar jums atrodo priimtina, kad kol vieni lenkia nugaras, kiti tik mėgaujasi darbo vaisiais, tarsi Antikos graikų poliuose laisvieji piliečiai mėgavosi gyvenimu, nes turėjo vergų?
- Vėl tenka grįžti prie tikrojo tinginystės apibrėžimo, kuris teigia, kad tingėjimas yra sąmoningai atidėtas – ribotam laikui – darbas. Todėl akivaizdu, kad tingėti gali tik dirbantis ir turtus kaupiantis žmogus. Nedirbantis žmogus tingėti negali.
Antikoje viskas buvo taip pat – dirbo visi. Tuomet vergo statusas buvo laikinas – šiandien tu laisvas pilietis Atėnuose, rytoj – vergas Spartoje, poryt – samdomas kareivis Tebuose.
O laisvi atėniečiai dirbo vadybininko darbus – vergus reikėjo maitinti, gydyti, linksminti. Atėniečiui teko organizuoti vergų darbą, rasti motyvacines priemones darbo našumui kelti. Nepatenkinti vergai galėjo sabotuoti nurodymus, galų gale – sukilti.
Antikoje tapti vergvaldžiu galėjo tik turtingas, darbštus ir organizuotas žmogus, su socialinės atsakomybės jausmu ir suvokiantis viešojo intereso reikšmę. Juk ne vergai nusprendė pastatyti Akropolį – laisvu nuo vergavimo metu?