Galima neabejoti – tai nebus praleista negirdomis ir pamiršta. Saldaus keršto valanda dar turės ateiti.
Žinoma, Seimo narys – ne ministras, ne ambasadorius, ne prokuroras. Neįsakysi, kad dingtų iš akiračio per 24 valandas. Tačiau galima galvą guldyti, kad A.Valinskas nesulauks jokio posto, kuriam reikės prezidentės palaiminimo.
A.Valinskas jau ir anksčiau neslėpė savo nemeilės tautos didžiumos vis dar mylimai prezidentei, bet dabar skėlė iš peties. Negi ir pats pasidavė emocijoms? O gal tai koks nors planas? Tik, žinoma, jis nėra toks naivus, kad tikėtųsi, kaip pats skelbia, perauklėti prezidentę.
Galima įtarti, kad A.Valinskas tiesiog pasijuto jau nebeturįs ko prarasti ir suteikė visišką laisvę savo liežuviui. Kaip kitaip paaiškinti jo pranašystes, kad dabar atėjusi eilė lėkti premjero A.Kubiliaus galvai, ir dar užuominas, jog remiasi patikima informacija?
Tokios kalbos nebūtų naujiena, bet viena – gandai ir visai kas kita – valdančiosios koalicijos partijos lyderio vieši pareiškimai.
Aišku, tai įskels papildomos įtampos ir valdančiojoje koalicijoje, ir konservatorių gretose. Juk Seime jau šnabždamasi, kuo rėmėsi A.Valinskas, prabilęs apie pavojus premjero A.Kubiliaus galvai, – neva tam peno davė prezidentės D.Grybauskaitės pokalbis oro uoste su ją išlydėti į Hel sinkį atvykusia Seimo pirmininke I.Degutiene.
Jei toks pokalbis ir vyko, informaciją apie jo turinį nutekinti galėjo tik pati I.Degutienė. Bet tai greičiau patvirtintų ne realias Seimo pirmininkės ambicijas pakeisti A.Kubilių, o tik norą būti teoriškai geresne už jį premjere, anaiptol nemėginant to įrodyti praktiškai.
Juk ir A.Čapliką ji ne ragino atsistatydinti, o tik pasakė, kad jo vietoje būtų seniai atsistatydinusi, kitaip sakant, būtų principingesnė ir išmintingesnė ministrė, tik, žinoma, jokiu būdu nenorėtų toje nepavydėtinoje vietoje atsidurti.
Iš Seimo pirmininkės pozicijų žvelgiant, nepavydėtina ir A.Kubiliaus vieta. Ar ne geriau būti populiariausia nepopuliariausio Seimo vadove nei sėstis į kietą ir garantuotai reitingus naikinančią premjero kėdę, į kurią gal ir norėtų ją gudriai pasodinti prezidentė?
Tik A.Kubiliaus padėtį ne ką lengvina tai, kad I.Degutienė vargu ar dega noru jį pakeisti. Valdančioji koalicija jau kuris laikas neturi realios daugumos Seime. Net pačių konservatorių gretose keli parlamentarai vis dažniau balsuoja prieš Vyriausybės projektus.
Netrukus ir formaliai valdančioji dauguma taps mažuma, kai iš jos pasitrauks liberalcentristas Ž.Šilgalis. Taip jis sugriaus ir pačią liberalcentristų frakciją, sumažėsiančią iki 6 narių – žemiau leistinos ribos.
Visos valdančiosios koalicijos galvos skausmas bus kaip ją išsaugoti. Paprasčiausias būdas – deleguoti kokį konservatorių, bet kaip rasti kamikadzę, kuris sutiktų eiti pas visiškai sutryptus liberalcentristus?
O ambicijų turi net ir jie – užspringo, bet nė vieno iš dviejų jiems tekusių ministrų postų atsisakyti neketina.
Todėl galvosūkis A.Kubiliui, kaip parūpinti postų krikščionimis virtusiems „vienalietuviams“ ir sustiprinti koaliciją, nė kiek nepalengvėjo. Vos pajudinus kurį nors ministrą, braškėti ims visa koalicija. Juolab ir taip sukinkyti į vieną valdžios kinkinį A.Valinską ir A.Sacharuką – misija neįmanoma.
Turbūt stipriausias A.Kubiliaus koziris – kad ir kitokie valdžios kinkiniai sunkiai įmanomi. Opozicija braižo naujos koalicijos kontūrus, kuriuose esą numato vietą net liberalcentristams, bet ir jiems toks oportunizmas jau būtų nebepakeliamas. Tad greičiausiai niekas nesikeis ir pavasarį – tos pačios intrigos, ta pati bala.