Klaipėdietis G.Savickas-Pelėda (Giedrius dvigubą pavardę nori pasirinkti senelio garbei) nuo pat vaikystės žinojo, kad bus aktorius. Tokia natūra.
Paauglystėje buvo sugalvojęs stoti į jūrininkų mokyklą, svajojo keliauti po pasaulį, tačiau persigalvojo. O visai neseniai Giedrius panoro tapti vaikų darželio auklėtoju. „Labai myliu vaikus, visada su jais randu bendrą kalbą“, - sako aktorius.
- Giedrius Savickas dabar populiarus. Jūsų veidą atpažįsta ir teatrų lankytojai, ir televizijos žiūrovai. Kuo dabar gyvenate?
- Man dabar ramybės etapas. Esu namisėda, mėgstu leisti laiką gamtoje.
Gimiau ir užaugau Klaipėdoje. Norėčiau ten gyventi, jūra man daug reiškia. Nevertinau jos, kai gyvenau šalia, o dabar labai pasiilgstu. Vasaras dažniausiai leidžiu Klaipėdoje, Nidoje. O Vilnius man nėra toks artimas. Gerai jį pažinau per studijų ir šėliojimo metus.
Vilnius man labiausiai patinka naktį. Kai gatvės tuščios – nėra nei žmonių, nei automobilių. Tada net daug kartų matytos vietos atrodo kitaip. Neseniai pavežiau du pankus. Pamačiau juos sušalusius, visus pinigus pragėrusius. Įsisodinau į mašiną ir parvežiau namo. Kai grįžau, kažkaip ramu širdyje buvo. Pankai nesušalo.
- Šį pavasarį jums sukaks 30 metų. Daug tai ar mažai?
- Nedaug. Būsiu nesubrendęs trisdešimtmetis. Negaliu pakęsti trisdešimtmečių, kalbančių apie senatvę.
Pastaruosius penkerius metus mano gyvenime buvo sąstingis, man viskas buvo neįdomu. Tiesiog plaukiau pasroviui. Praeityje liko bohemiško gyvenimo etapas, kai naktimis šėldavome baruose. Baliai trukdavo po savaitę, dvi.
Bet dabar jau viskas. Man žiauriai patinka gerti, bet negerti man patinka dar labiau. Jau metus nevartoju alkoholio.
- Kaip sekėsi atsisakyti to, kas „žiauriai patinka“?
- Iš pradžių neįsivaizduodavau, kaip žmonės gali nevartoti alkoholio, kaip galima linksmintis neišgėrus. Galvojau, kad žmonėms, kurie nevartoja alkoholio, kažkas yra negerai. Bet dabar galvoju atvirkščiai.
Nesmerkiu geriančių, bet išmokau linksmintis be svaigalų. Apskritai išmokau nebesmerkti žmonių.
Pastebėjau, kad nuo tada, kai nebegeriu, atsirado daugiau laiko kitiems dalykams. Pradėjau sportuoti, groti, šokti. Noriu užsiimti savimi.
Niekada nemėgau naktinių klubų, bet dabar galiu šokti iki 8 valandų ryto. Pradėjau mokytis groti, tik nesakysiu kokiu instrumentu.
- Kokie jūsų tikslai, svajonės?
- Svajoju sukurti šeimą. Pats užaugau šeimoje, todėl jaučiu pareigą sukurti gražią šeimą, užauginti vaikų.
Neseniai sugalvojau, kad norėčiau būti vaikų darželio auklėtoju. Man labai patinka bendrauti su vaikais. Galiu su jais žaisti, valandą dėlioti pieštukus iš vienos vietos į kitą. Su vaikais visada randu bendrą kalbą.
Norėčiau daugiau vaidinti vaikų spektakliuose. Dabar vaidinu spektaklyje „Mažasis princas“ girtuoklį. Žinau, kad vaikų neapgausi. Pamenu, kažkada vaidinau Kalėdų Senelį, nuėjau pas vaikus ir girdžiu, kaip dvi mergaitės šnabždasi: „Klausyk, jis netikras. Džinsai. Jis su džinsais“.
Svajoju tobulėti scenoje. Nemėgstu susikurti nerealių svajonių. Dažniausiai jos būna paprastos. Pavyzdžiui, gaunu vaidmenį ir svajoju, kaip aš jį atliksiu, kaip tai atrodys. Pasvajoju ir dirbu, dirbu, kad tą svajonę išpildyčiau.
- Ar turite kokį nors vieną - svajonių vaidmenį?
- Ne, neturiu. Neturiu ir kažkokių idealų. Nenoriu būti panašus į jokį aktorių. Noriu būti savimi.
Tačiau negaliu imtis bet kokio darbo. Kartą mane pakvietė vaidinti viename spektaklyje, kuris iki šiol sėkmingai rodomas. Atėjau, porą kartų suvaidinau, bet supratau, kad tai visiškas š… ir išėjau. Nors ten mokėjo gerus pinigus, būčiau gerai sau gyvenęs, bet negalėjau.
- Sunku daryti tai, kuo netiki?
- Būtent. Studijavau modernų šokį, šokau spektakliuose, bet netikėjau tuo, ką darau. Teatras man artimesnis, čia - paprasti, žmogiški dalykai.
Širdyje esu kaimietis, mėgstu paprastumą. O kai šokau ir išgirsdavau tokių frazių: „Įsivaizduok, kad čia dabar yra transformacija bėgime į beemocinį kūną“. Nesuprantu, kodėl negalima paprastai pasakyti?
Manau, kad Lietuvoje ne viskas gerai su moderniu šokiu.
-Ar nesunku dirbti su režisieriumi Oskaru Koršunovu?
- Su Oskaru man patinka dirbti. Jis daro tai, kas rūpi mums visiems dabar. Dažniausiais jis stato socialines dramas. Dabar kaip tik repetuojame naują spektaklį – M.Gorkio „Dugną“.
Jį repetuodavome net autobuse gastroliuodami Prancūzijoje.
- Ar dažnai pasižiūrite į save televizoriaus ekrane?
- Namie neturiu televizoriaus, retai žiūriu į savo sukurtus personažus. Jeigu visą dieną filmavęsis dar žiūrėčiau į save per televiziją, tikriausiai išprotėčiau. Nemėgstu žiūrėti į save. Juk darau viską ne sau, o žiūrovams.
Aktoriui labai svarbu turėti pojūtį, kaip vaidinti. Vienaip tai reikia daryti teatro scenoje, visai kitaip elgtis prieš televizijos kameras. Yra tokių aktorių, kurie labai daug dirba, stengiasi, bet neturi to pojūčio. O matyti pastangą žiūrovui nėra malonu.
Parodijuojant laidas, nemažai jų tenka peržiūrėti ir matai, kad dažniausiai viską daroma atmestinai. „Ai, nėra laiko, greičiau, tu čia tą pasakyk ir užteks“. Mes laidą kuriame dėl smagumo, pelno ji mums neneša. Aš iš teatro daugiau uždirbu.
Televizija man nėra pergalė. Bet džiaugiuosi, kad žmonėms patinka tai, ką aš darau.
- Ar nejaučiate, kad dabar esate, kaip sakoma, ant bangos?
- Mano mama taip galvoja. Bet tai nėra mano pergalė. Man pergalė buvo tuomet, kai Korėjoje ant didžiulio dangoraižio pamačiau kabančią didžiulę savo nuotrauką. Tai buvo mūsų spektaklio reklama. Buvo malonu.
- Žmonės apie jus skaito, mato scenoje ir televizoriaus ekrane, atpažįsta gatvėje. Ar nesunku būti populiariam, tarsi priklausyti visiems?
- Tai ne visada malonu. Lietuviai kartais keistai elgiasi. Man vieną kartą siūlė duoti į snukį. Už ką? Tikriausiai todėl, kad chebrai būtų labai faina papasakoti, kad tam iš teliko davė į snukį. Nesuprantu tokio elgesio.
Žmonės dažnai neatskiria aktoriaus nuo personažo. Bet aš nesu personažas, tai – tik mano darbas. Aš esu visiškai kitoks žmogus. Vienas kolega perspėjo apie populiarumo naštą. Kai dirbo televizijoje, jis negalėdavo su šeimyna net ramiai pavakarieniauti. Vis kažkas prieidavo, prašydavo suskelti juokelį.
Aš nemoku būti pažįstamas su nepažįstamais ir nemoku pasinaudoti savo populiarumu. Galėčiau priimti keletą naudingų pasiūlymų ir daug užsidirbti, bet tai ne man.
- Svajojate apie šeimą, vaikus. Ar yra žmogus, su kuriuo norėtumėte susieti gyvenimą?
- Taip, yra toks žmogus. Draugai manęs klausė, kokios moters aš noriu. Aš atsakiau, kad noriu vienos. Vienos moters.
Šiuo metu turiu draugę, ji mokosi Amsterdame, todėl dabar geriausias mano draugas yra „skaipas“. Mes labai daug šnekamės, bandome vienas kitą pažinti. Ji – nuostabus žmogus. Aš labai noriu ją pažinti, o pažindamas ją pažįstu ir save.
Nenoriu daug apie tai pasakoti. Ji nėra iš teatro aplinkos, bet ji taip pat menininkė.
Mes susitikome keistomis aplinkybėmis, suradome vienas kitą. Ir sunku, ir lengva bendrauti per atstumą. Bet labai įdomu. Įdomu, kaip viskas susiklostys. Ištikimybė man yra labai svarbu. Suprantu neištikimybę, bet čia kaip ir su alkoholiu – išgerti gera, bet rytą gali būti taip negera.
Nekenčiu melo. Ypač, kai meluoja žiūrėdami į akis ir kai melas būna kažkam naudingas.
- Ar pats dažnai meluojate?
- Man tai nelabai pavyksta. Pamenu vaikystėje palikau kaklaraištį mokykloje. Kai grįžau namo, mama klausia: kur tavo kaklaraištis? Ir pradėjau: „Toks vėjas žiaurus buvo, taip pūtė ir nupūtė kaklaraištį“.
Mama nusivedė mane į kambarį, kur buvo svečių, ir paprašė ir jiems papasakoti. O aš ir pasakoju: „Taip smarkiai vėjas pūtė, laikiausi už medžio, o kaklaraištį ir nupūtė“. Visi juokiasi: „Eik tu, tikrai?“
- Ar esate patriotas?
- Taip. Privalau būti patriotas, bet esu labai nepatenkintas dabartine situacija Lietuvoje. Tie žmonės, kurie valdo Lietuvą, kurie turi pirmiausia žiūrėti žemyn, į tuos mažiausius ir svarbiausius žmones, žiūri tik į save ir į dar aukščiau stovinčius. Dėl to jie mano akyse krenta labai žemai.
Nesuprantu, ar tie žmonės valdžioje neturi sąžinės, ar jie neturi vaikų, ar jie patys čia negyvena?
Papasakosiu vieną pavyzdį: visame pasaulyje žinomas lietuvių teatro režisierius prašė Vyriausybės skirti jam salę repeticijoms, bet jam atsakė, kad neduos. Tada jis paskambino į Portugaliją. Nacionalinis teatras iš karto dviem mėnesiams rezervavo jam salę, apgyvendino visus aktorius. Nes ten žmonės supranta, kad tas režisierius yra genijus ir jis yra gerbiamas.
Juk kultūra reprezentuoja šalį, tai - pagrindinė komunikacija. Bet dabar ji yra visiškai blokuojama.
Man kartais gėda už lietuvius. Kartą nuvykome į Norvegiją. Vienos sodybos šeimininkas pasitiko mus išskėstomis rankomis: „O, lietuviai. Ar žinote Radviliškį? Pas mane neseniai gyveno du lietuviai iš Radviliškio. Nesusimokėjo už du mėnesius, apsivogė ir pabėgo“. Buvo labai gėda ir pikta, kodėl turiu raudonuoti dėl to, ką pridirbo mano tautiečiai. Bet norvegas mus pasitiko be pykčio, mes jam buvome kiti lietuviai.
Kartais suprantu tuos, kurie emigruoja. Žmonės tikriausiai nori pabėgti iš šitos pykčio pritvinkusios aplinkos. Juk išvažiuoja protingi ir talentingi žmonės - mokslininkai, menininkai.
- Ar pats niekada negalvojote emigruoti?
- Jeigu sulaukčiau gero pasiūlymo, išvažiuočiau padirbėti į užsienį. Bet visam laikui išvykti iš Lietuvos nenorėčiau.
Norėčiau kur nors užsienyje padirbėti pagal savo profesiją, bet neišsižadu ir braškių ravėjimo. Jaunystėje teko Švedijoje grybus rinkti, o mano brolis ir dabar važinėja uždarbiauti į Švediją.