Juose buvo kliedima, jog transporto spūsčių problemą sostinėje išspręs virš miesto sklendžiančios gondolos. Iš tų pačių kabinetų liejosi patyčių upės pasaulyje vertinamo avangardinio meno kūrėjo J.Meko adresu.
Ne kas kitas, o Vilniaus vadovai neseniai giedojo odes programai „Vilnius – Europos kultūros sostinė“, ant kurios šunis karia kone visa Lietuva.
Būtent šioje savivaldybėje buvo pradėtas kurti ir naujausias anekdotas „Vilnius – pasaulio knygų sostinė“.
Jei jis būtų baigtas, visas pasaulis 2012 metais būtų kandžiai juokęsis iš išskirtinių Lietuvos valdžios sugebėjimų knygų rinką paversti dykra.
Nenorėdamos atsidurti pajacų vietoje Lietuvos leidėjų asociacija ir Literatūros vertėjų sąjunga šios idėjos sumanytojams atkišo špygą – atsisakė padėti rengti paraišką UNESCO.
Nors Lietuvoje tai atsitinka labai retai, šios organizacijos pasielgė taip pat, kaip dainininkė J.Šeduikytė, prieš keletą metų atsisakiusi priimti apdovanojimą iš profesionalųjį meną apdergusios Vilniaus savivaldybės mero rankų.
Jeigu vertėjai ir leidėjai būtų sutikę tapti naujojo anekdoto personažais, jie būtų tyliai pritarę knygų leidybą bei lietuvių skaitymo įpročius žlugdančiai šalies valdžios politikai.
Kita vertus, gal prasiskolinusi savivaldybė šitaip siekė 2012 metais prikelti iš pelenų Permainų koalicijos numarintą leidybos feniksą?
Kad ir kaip būtų, jei kam nors kyla panašaus projekto idėja, ją pradėti įkūnyti, matyt, vertėtų nuo kitko. Pavyzdžiui, nuo kelių milijonų eurų (šiųmetės pasaulio knygų sostinės Liublianos biudžetas – 2,1 mln. eurų) pervedimo į neliečiamą sąskaitą, skirtą ne valdininkų aferoms, o projekto renginiams.