„Tegul nemano, kad bus lengva... Žmonės sukils. Tauta iš
meškos miego jau bunda. Puikiai žinau, kas vyksta provincijoje,
žmonės jau pasimokė iš privatizacijų“, - „Lietuvos žinioms“
sakė buvęs Kretingos miškų urėdijos Šventosios girininkijos
girininkas Rimantas Kviklys.
Ūkio ministerija jau parengė Valstybės ir savivaldybės
įmonių įstatymo pataisas, kuriomis numatoma supaprastinti
valstybės įmonių pertvarkymo į bendroves tvarką.
Šiuo metu valstybinius miškus prižiūrinčios 42 urėdijos yra
valstybės įmonės. Valstybės miškininkai būgštauja, kad
pertvarkius jas į bendroves privatizuoti valstybinius miškus būtų
lengviau.
Ūkio ministerija teigia, kad šį siūlymą pateikė dar 2009
metų balandį premjero potvarkiu sudaryta darbo grupė.
„Miškų valdymas ir medienos realizavimas nėra valstybės
funkcija, ir valstybė neturėtų tuo užsiimti“, - teigia LLRI
ekspertai ir miškininkystę prilygina žemdirbystei, kalnakasybai,
žvejybai, medžioklei bei kitoms sritims, kur valstybė ūkinės
veiklos beveik ar visai nevykdo.
LLRI specialistų nuomone, privatizavus valstybinius ūkinius
miškus, jų priežiūra ir būklė pagerėtų, „nes savininkas yra
suinteresuotas saugoti savo nuosavybę, kad galėtų iš jos gauti
naudos“.
Anot laisvosios rinkos ekspertų, valstybiniai miškai yra
prižiūrimi iš mokesčių mokėtojų pinigų ir tai žmonėms kasmet
kainuoja apie pusę milijardo litų. Miškininkai su tuo nesutinka.
Pasak jų, darbai giriose finansuojami ne iš biudžeto, o iš
pajamų, gautų už parduotą medieną. Tačiau LLRI ekonomistai mano,
jog ir tai yra mokesčių mokėtojų pinigai, mat valstybiniai miškai
yra bendra valstybės piliečių nuosavybė.
Priminęs, jos Europos Sąjungoje (ES) privačių miškų yra apie
60 proc., o valstybinių - apie 40 proc., LLRI daro išvadą:
reikėtų privatizuoti visus ūkinės paskirties miškus (71,7 proc.
visų Lietuvos miškų), o valstybės institucijoms palikti tik
išskirtinius objektus, gamtos paminklus.
Buvusio Lietuvos miškų ūkio instituto direktoriaus Leonardo
Kairiūkščio nuomone, LLRI ekonomistai nesuvokia, kas yra
valstybinis miškas. „Tai valstybės rezervas ir garantija jai
egzistuoti, kuri ypač praverčia per krizes. Taip buvo ir Antano
Smetonos laikais: tada buvo pradėta žemės reforma, valstybė
sukaupė apie 84 proc. Lietuvos miškų, o tai padėjo šaliai
atsilaikyti per prieškario, karo ir pokario krizes. Pavyzdžiui,
Anglija karo metais pritrūko beržų parakui gaminti, tad po karo ten
buvo nuspręsta pasodinti 2 mln. hektarų miškų. Pardavę šį
turtą, susilpnintume savo valstybę“, - dėstė akademikas.
Lietuvoje kasmet miškų padaugėja 0,8 procento.
„Kokia mūsų bendrovė galėtų privatizuoti miškus?
Mūsiškiams daug pelningiau investuoti ten, kur investicijos grįš
greitai, o ne į mišką, kuris galėtų atsipirkti tik po 80 metų.
Lietuvos valstybinius miškus pajėgtų nupirkti tik labai turtingos
užsienio kompanijos. O kaip jos tvarkosi, gerai žinau, nes jau 10
metų esu Švedijos karališkosios akademijos narys. Švedų
kompanijos įsitikino, kad savo miškuose ūkininkauti neapsimoka, tų
plotų atsisako ir perkelia gamybą į labiau atsilikusias šalis“, -
pasakojo L.Kairiūkštis.
Buvęs Kretingos miškų urėdijos Šventosios girininkijos
girininkas Rimantas Kviklys mano, jog dabar privatizuoti valstybinius
miškus nepavyks taip lengvai, kaip anksčiau pavyko pusvelčiui
perimti kitą tautos turtą.
Jis prisiminė, kaip prieš keletą metų norėta išdalyti
nemažą gabalą valstybinio miško pajūryje. „Buvo padalyti 64
sklypai po 20 arų, patvirtinti detalieji planai ir net pinigai
sumokėti. Tačiau pakėlėme triukšmą, mus palaikė žalieji,
žiniasklaida, ir ši avantiūra žlugo“, - sakė R.Kviklys.